Yotala - Sucre - Cochabamba 385 km.

Is Yotala miestelio nutareme pasukti i sona nuo pagrindinio kelio ir pasigrozeti, anot Lonely Planet, vienu graziausiu Bolivijos krastovaizdziu. Isvaziave pro vartus perbridome nedideli upeliuksti ir ememe vaziuoti (maziau) ir stumtis (daugiau) dviracius i kalna. Tikrai buvo staciu vietu. Vidutinis dienos greitis sieke 5,4 km/val. Kelias buvo grazus, bet deja tik 12 km. Toliau kelias ejo tik Lonely Planet zemelapyje. Su vietiniais bendraujant paaiskejo, kad jie, zinodami takelius, gal per 8 valandas ir nueitu i Quila Quila kaimeli (is kurio mes planavome pestute aplankyti Malargue kaima, esanti ugnikalnio krateryje), bet su dviraciais ten nusigauti niekaip nepavyks - kalnas. Beje, ta kalna mes jau is tolo apziurinejome, bet vis tuo nelemtu zemelapiu tikejome. Teko sukti atgal, o rupejo paziureti i Jalqa indenu bendruomene, kurie, anot LP, issiskiria savitu namu statybos budu bei drabuziais. (O gal tai irgi LP klaida!)

Apacioje liko Yotala miestelis.

Sucre - buvusi Bolivijos sostine, laikoma vienu graziausiu salies miestu. Balti tinkuoti namai su galerijomios ir raudonais stogais - isskirtinis bruozas. Vyrauja kolonijinis stilius, gatves gan erdvios. Daug jaunimo, nes mieste yra prestiziniu laikomas universitetas. Turgus, kaip ir visur, irgi gausus ir gundantis savo vaisiu gausa. Kaip tik cirimojos sezonas.

Dviraciai ilsisi viesbutuko vidiniame kiemelyje.

Centrine aikste, salia kurios mes ir gyvenome.

Kelias tarp Sucres ir Cochabambos nenusileido vaizdingumu.

Pakeliu uzsukome apziureti Incallajta griuvesiu. Si kart staytu paciu inku. Tik neilgai jie sia tvirtove dziaugesi, nes pasistate ja tik simtmetis iki barzdotu blyskiaveidziu atvykimo. 22 kilometrus nuo pagrindinio kelio myneme akmenimis gristu vieskeliu, atsikratem ne tik uzpakalius, tokio blogo pagrindo vaziuoti dviraciu dar nebuvome mate. Tad pusiaukeleje nusprendeme savo bagaza palikti pakeles sodyboje. Seimininke ne tik priglaude musu manta, bet ir cicia pavaisino. Pasirodo, cicia labai panasi i musiska gerai surugusia gira tik is kukuruzu.

Grizus mielai leido pasistatyti palapine savo kieme. Palapines statymo procesa stebejo visi: vyras, zmona ir penki ju vaikai. Matesi, kaip jiems idomu. Moteriskei labiausiai patiko musu primusas, bet kai suzinojo, kiek jis kainuoja (kaina sumazinom kokius 3 kartus)... Mums parodyti atnese savo austu marsku. Spalvos ryskios ir sodrios. Kol kalbejome, moteris visa laika verpe vilna. Ant vienos rankos guli vilnos tumulas, is jo pesa siula ir, atrodo, kad siulas pats sukasi ant verpstes, taip mikliai viska daro. Tarp kitko, mateme daug moteru einanciu su reikalais ir tuo paciu verpenciu. Vyras, kramtydamas kokos lapus, pasigyre, kad yra buves net Buenos Airese. Pasiulius nusifotografuoti moteriske iskart pasislepe o vyriausia dukra uz visus atsake "ne". Gerbeme ju isitikinimus, tad nera nei vienos nuotraukos su sia miela Quechua indenu seima.

Ar galite patiketi, kad cia bulviu trys derliai nukasami! Mateme, kaip viename lauke bulves kase, o kitame jau sprindzio didumo daigai augo.

Gal ne kiek patys griuvesiai, bet ju vieta ispudinga. Grazus vaizdai i derlingus kalnu slenius ir tiesiog mistiskas krioklys, kur tik ir lauki, kad laiptais nusileistu koks elfas.