Sveiki,

Potosi-Sucre 165 km.

Nuo Humaumacos (Argentina) iki Potosi gyvenome 13 dienu virs triju kilometru virs juros lygio. Reikia pripazinti, kad oro truko. Kalnuose oro trukuma priimi naturaliai, o cia dideliu kalnu nesimate, vaziavom altiplanu ir druskos ezeru, gyvenom miestuose, uzsiimem iprasta veikla, o palipi laiptais - uzdusti, paeini gatve kiek greiciau - uzdusti, miegi, valgai - vis tas oro trukumas jauciasi.

Is Potosi vaziuoti dviraciais buvo malonu: ir vejas palankus, ir asfaltas, ir i pakalne. Nei Argentinoje, nei Bolivijoje dar neteko vaziuoti tokiu agrariniu krastovaizdziu: kur tik imanoma augo kukuruzu ar javu laukeliai, kai kurie labai jau itartinai pasvire :) Nieko keisto, kad tokie ploteliai dirbami rankomis, kur ten traktoriui ivaziuoti. Nupjautouse ploteliose moterys gane avis ar ozkas, koks jautis kur ne kur matydavosi. Sunku butu rasti vieta, nuo kurios nesimatytu kokia molio trobele, o prie jos krutejo zmones.

Yotala - vienas didesniu miesteliu, labai senovinis. Miestas apjuostas siena, gatves gristos akmenimis, namu stogai dengti cerpemis, sienos kai kur tinkuotos. Is miestelio galima isvaziuoti tik per vartu arkas. Baznycia sesta valanda ryto ima skalambinti varpais itartinas melodijas. Is vakaro kaip tik buvom apziureje evakuacijos plana centrineje aiksteje, tai varpams nesiliovus kokias tris minutes net emem galvoti, per kuriuos cia vartus mums reiks begti. Bet, pasirodo, toks itartinas skalambijimas - miestelio tradicine pramoga.