Sveiki,

Atvaziavome i Potosi.

Legenda pasakoja, kad vietinis inkas ieskojo pasiklydusios lamos, nakciai susikure lauza ant Potojsi kalno ir ryte pastebejo issilydziusia sidabro gysla. Ismanantys zmones sako, kad si legenda visai is pirsto lauzta, nes sidabras lydosi zymiai aukstesneje temperaturoje. Kaip ten bebutu, indenai savo ar ne savo noru atvede prie sio kalno ispanu konkistadorus, kuriems tai buvo nors ir ne El Dorado, bet turtu turtas.

Miestas prie sio kalno ikurtas 1554 metais ir penkis simtmecius isvezta tiek sidabro, kad butu galima nutiesti sidabrini tilta iki Ispanijos ir dar uztektu sidabro tuo tiltu gabenti. Miestas 17 amziuje buvo vienas didziausiu pasaulyje ir jame gyveno 200 tukstanciu gyventoju. Kadangi tai buvo klestejimo lakotarpis miestas statesi grazus, prabangus, turintis net 80 baznyciu. Dabar visa ispaniskoji miesto dalis yra saugoma UNESCO ir yra gerai issilaikiusi.

Serro Rico-turtu kalnas- sio miesto ikurimo priezastis, palaiminimas ir prakeikimas.

Bet turtai pareikalavo 10 milijonu zmoniu- daugiausia indenu ir Afrikos vergu- gyvybiu. Net ir dabar, kai atrodo mechanizuotas darbas zymiai efektyvesnis, kasyklose dirba zmones, kastuvais, kirtikliais ir panasiomis primityviomis priemonemis isgaunantys cinka ir sidabra.

Su ekskursija aplankeme kasyklas ir mes. Gide pabreze, kad tai nera turistine isvyka, o socialinis vizitas, nes kasyklos tikrai ne zoologijos sodas. Tai ir pajauti tik iejes i kasykla ir pamates kaip dirba slapi nuo prakaito vyrai, kai turi prisiploti prie sienos, kad praleistum vezimeli pilna rudos, sumiama triju kalnakasiu, kuris, atrodo, piktybiskai posukyje nusoka nuo begiu ir trys vyrai turi vel uskelti virs 200 kg sverianti krovini.

Is pradziu sustojome kalnakasiu turguje, kur susipazinome su kalnakasiu naudojamomis darbo priemonemis: kokos lapais, cigaretemis, 96 % spiritu, dinamitu. Is pradziu "darbo priemones" kele sypsena, bet apsilankius kasyklose supranti, kad gal tai ir yra, kas padeda istverti tas pragariskas darbo salygas, kurios per simtmecius niekuo nepasikeite. Priimta kalnakasiams nunesti lauktuviu. Nupirkome kiekvienas po bambali vaisvandeniu, nes kalno gilumoje labai karsta ir norisi gerti. Is pradziu sios lauktuves atrode nesusipratimas, bet pamaciuos tokias darbo salygas bendrakeliaiviai atidave net sau atsigerti nesta mineralini.

Sako, kad koka po triju valandu pakeicia skoni. Pagal tai kalnakasiai orientuojasi, kiek valandu dirba. Dar sako, kad koka bai eukalipto cigaretes siek tiek susilpnina neigiama dulkiu poveiki. Gal ir susilpnina, bet dauguma kalnakasiu mirsta po 15 metu praleistu po zeme.

El Tio lietuviskai tai reikstu dede, taip kalnakasiai vadina sia patamsiu dievybe vengdami istarti tikraji jo varda - Diablo. Ir kiekviena treciadieni ir penktadieni bei tryliktomis menesiu dienomis ateina paukoti jam kokos lapu, uzdegti keliu cigareciu ir kartu su dede isgerti spirito, kad jo sahtoje nepritruktu mineralu ir jis pats sekmingai vel isvystu dienos sviesa.

Priekyje musu gide. Visu kalnakasiu zandai issipute nuo kokos lapu, kurie ne tik filtras nuo dulkiu, bet ir gerai tonizuojanti priemone.