Sveiki,

Humaumaca slenis yra saugomas UNESCO kaip kulturos ir gamtos vertybe. Tiek gamta, tiek kaimai ir zmones yra labai idomus paziureti. Praleidom kelias dienas Tilcara kaime, kur aplankeme tvirtove klestejusia dar pies inku imperijos atejima. Tvirtove isikurusi ant kalno todel net nebuvo gynybines sienos. Atstatyta tik nedidele buvusios gyvenvietes dalis, kitur ant grivesiu auga milziniski kaktusai. Is kaktusu buvo daromos stogu sijos bei baldai. Kaip beja ir dabar.

Priekyje matyti atstatytas senasis miestas, tolumoje - nauji kvartalai.

Isravetos piktzoles.

Kirtome Ozeragio tropika. Teoriskai, mes jau tropikuose, bet vaizdelis gan atsiaurus. Pliki kalnai, kaktusai, keli dirbami zemes lopeliai, molio namukai, beveik visiskai susilieje su aplinka. Nieko keista, plytos gaminamos cia pat is molio ir siaudu.

Dar pries ivaziuodami i kita kaimeli ant lentos pamateme uzrasa "Humaumaca, Bolivijos respublika". Ar tai tikrai Bolivija, bus galima spresti veliau, bet kad jau ne Argentina, tai faktas. Kaimelis, pagal kuri ir pavadintas visas slenis, isikures beveik triju kilometru aukstyje, tai jautesi. Siek tiek skaudejo galva, bet tai greitai pasimirso, kai siauromis kaimelio gatvemis pradejo zygiuoti triuksminga procesija. Buvo Atvelykis ir sventuju statulos is baznycios buvo iskilmingai apnestos miestelio gatvemis. Procesijos priesakyje zygiavo kokie penki orkestrai, uz ju papuostos sventuju statulos, o procesijos pabaigoje raiteliai tautiniais drabuziais. Pagrindine muzika - bugnai, kurius muse net pritupdami, dar girdejosi lekstes ir tautiniai skuduciai. Vienas orkestras ejo vos per pora metru atsilikes nuo kito ir, musu supratimu, grojo skirtingas melodijas. Indeniski veidai, siauros gatveles, moterys su skrybelaitemis ir vaikais , suvyniotais i skaras ir nesamais ant nugaru, kokofonija ir triuksmas dare kito pasaulio ispudi. Toks jausmas, kad atsidurei kitame laike ir kitoje erdveje.

Tas rysulys, kuri laiko moteris jojanti arkliu, yra kudikis.

Kaimelis artode mistiskai nakti.

Ir daug ramesnis ryte.

Vaziuojant link Bolivijos, kelias nuolat kilo kalnu sleniu. O pakilus i puna arba altiplana ( aukstai esancia lyguma) vaizdas primine Patagonijos pampas, tik jauti, kad deguonies ne kalnai, nes ta lyguma triju su puse kilometru aukstyje.

Ir kas galetu patiketi kad tai pusketvirto kilometro aukstyje.

Zmones cia gyvena jau kelis tukstantmecius, tad kapinaiciu pakeliui mateme daugiau negu kaimu.