Sveiki,

Seima, pas kuria apsistojome, nuostabi, saunus zmones. Luisas, seimos galva, tarptautinio lygio meterologas (apie oro prognoze geriausiu atveju pasako ¨sukryziuokime pirstus, gal bus geras oras¨), zmona namu seimininke ir patenkinta, kad gali rupintis vaikais, is kuriu du jau gyvena atskirai. Gyvena dideliame name su vidiniu kiemeliu Santjage penkios minutes nuo metro stoteles. Save laiko vidutine seima, moka uz dvieju studentu moksla, turi vasarnami kalnuose ir dziaugiasi savo buitimi ir apskritai gyvenimu.



Daniela labai mielai bendraujanti mergaite, tik daznai pamirsta kad mes nelabai suprantam, ka ji greitakalbe mums pasakoja. Rupinosi mumis kaip imanydama, siule ir ledu, ir sulciu, ir alaus, ir visu siu dalyku vienu metu.

Santjagas paprastas kaip languotas sasiuvinio lapas, gatves eina arba siaures-pietu, arba vakaru-rytu kryptimi. Virs miesto kabo smogas, kadangi aplinkiniai visai salia kylantys kalnai neleidzia jam issisklaidyti. Zmones gatvese lengvai tukteleje, ir nesistengia to slepti po drabuziais, begale ivairaus amziaus besibuciuojanciu ir besiniurkanciu poreliu ant suoliuku ar tiesiog gatveje belaukiant zalios sviesoforo spalvos. Nieko keisto, kad vidutine seima turi tris ar daugiau vaiku.

Tuo paciu pusdieniui uzsukome ir i Valparaiso (kirciuojama Valpara-I-so), uostamiesti prie Ramiojo vandenyno. Miestas turintis savo aura. Siauros, vingiuotos ir stacios senamiescio gatveles kartais pasibaigia laiptais, kartais terasa su vaizdu i uosta ir vandenyna. Seni funikulieriai girgzdedami dar vis kelia zmones i stacius slaitus.