Kelionės maršrutas 310 dienų. Rekomenduojame!

Puerto Lopez- Mindo- Misahualli- Zamora- Truhillo (Peru)- Lima- Vilnius

Palikę Puerto Lopez žvejų kaimelį ant Ramiojo vandenyno kranto ilgam sėdome į autobusą- per ateinančias tris savaites nuvažiavome beveik 3000 kilometrų per Ekvadorą ir Peru. Vaizdai pro langą keitėsi greitai, bet, deja, autobusas- ne dviratis, ir vaizdai kaip per televizorių- matai, bet pajausti sunku.

Važiavome pro sausuosius miškus, kuriuose per stebuklą išlikę stambūs medžiai (matyt, mediena niekam netinkama) ir violetiniais bei geltonais žiedais stagarus bandantys pridengti vijokliai. Vėliau žemė tapo derlingesnė ir padėjo vešėti bananų, ananasų, kavos, kakavos, mandarinų plantacijos. Kad žmonės gauna daugiau pajamų bylojo ir jų namai: ir su sienom, ir su langais, ir net gėlynais bei veja kur ne kur. Netgi matėsi pavyzdžių, kad ir su šiukšlėmis kovojama- kai kurie miesteliai buvo nustatyti plakatais ir šalia jų stovėjo šiukšlių dėžės. Bet, akivaizdu, kad raginimai nešiukšlinti sunkiai keičia susiformavusius įpročius. Autobuse prieš mus sėdėjo indėnų šeima: moters skrybėlę puošė spalvotos plunksnos, mergaitės balti marškiniai siuvinėti spalvingais tradiciniais raštais, abiem vaikam tėvas kaimelyje nupirko ledų ir kokakolos, traukė maisto įsidėto iš namų- žodžiu, eilinės šeimos kelionė autobusu. Jiems išlipus ant autobuso grindų voliojosi tuščias butelis, apelsinų žievelių buvo prigrūsta į visus įmanomus plyšius tarp sėdynių, liko visokių maisto trupinių bei popierių. O juk autobuse buvo maišelių šiukšlėms. Taigi, šiukšlės buvo vienas iš nedaugelio dalykų erzinusių visos kelionės metu.

Važiavimas autobusu turi savito žavesio. Jeigu įsėdi į autobusą, kuris stoja prie kiekvieno ranką ištiesusiojo, tai neabejotinai prilipa ir visokiausių “krepšininkų”. Vieni jų iškilmingu balsu paskaito paskaitą apie kokių tai stebuklingų vaistų gydomąsias galias ir ragina jų įsigyti, kiti siūlo DVD su Holivudo šedevrais, dar kiti knygas, arba traukia iš krepšių įvairiausias gėrybes: vaisius, limonadą, sultis, supilstytas į celofaninius maišelius, karštus patiekalus su vištiena ir žuvimi, bandeles, pupas, etc. Maistas, be abejo, turi didžiausią pasisekimą. Tų pačių gėrybių gali nusipirkti prasidaręs autobuso langą, kai jis stabteli kokiame miestelyje. Norinčių parduoti savo prekes daug ir ne visi jie telpa į autobusą. Be to, važiuojant autobusu nuolat skamba muzika, ir oi oi kaip garsiai skamba. Kai muzika staiga nutyla, tai dar nereiškia, kad keleiviais nustojo rūpintis, paslaugus vairuotojas tuoj įjungia kokį filmą.

Taip linksmai leidžiant laiką privažiavome Santo Domingo miestą. Čia reikia persėsti į kitą autobusą, bet tai padaryti nusprendėme tik rytoj, mat šios dienos normą atidirbome- po 12 valandų dairymosi pro langus reikia pailsėt. Santo Domingo stotis, pasirodo, svarbus transporto mazgas, nes aplink stotį matėsi kokių 12 viešbučių iškabų. O jei tai buvo ne viešbutis, tai būtinai koks pasimaitinimo taškas.

Kitą dieną autobusas mus vežė dar kokias 7 valandas iki Mindo- mūsų tikslo. Nors žemėlapyje atstumas visai nedidelis, bet pradėjome kopti į Andus, ir kelias ėmė vingiuoti. Žemė tapo neįtikėtinai susiraugžlėjusi, nors ir nelabai aukšti kalniukai buvo labai statūs. Deja, viskas, kiek įmanoma iškirsta, ant žalių gūbrių viršūnių tik po kelias palmes styro, kaip kokie vėjo malūnai šakom mosuoja.

Mindo- mažas kaimelis, įsikūręs visai ant pusiaujo, į kurį žmonės važiuoja praplaukti plaustais ar padangomis kalnų upe, nusileisti virš džiunglių įrengtais lynais, pasivaikščioti takeliais, aplankyti drugelių fermas ir stebėti paukščius. Mes nutarėme tapti ornitologais. Bet gidas buvo patyręs ir mus greit demaskavo. Paklausė, kokius paukščius tikimės pamatyti. Mes, aišku, norėjome pamatyti visus, ir taip jo darbą žymiai palengvinome:) Iš tokių "pažįstamų" paukščių matėme tukaną, tris papūgų rūšis ir daugybę visokiausios smulkmės. Gidas pasitaikė su biologiniu išsilavinimu, mokėjo angliškai, tad buvo labai įdomu ne tik apie paukščius pakalbėti. Pagaliau išaiškino, kuo skiriasi debesų, lietaus, tropiniai miškai ir džiunglės, parodė augalus, drugelius, net mūsų Puerto Lopeze matytą gyvatę iš nuotraukos "atpažino". Pats po Ekvadorą nemažai pakeliavęs, tai ir mums šį tą patarė. Smagu buvo.

Mindo kaimelis - debesų miškų zonoje. Iš jo dumiam į lietaus miškus. Porą kartų kertam pusiaują, pakylam į Andus, pravažiuojam sostinę Quito, kylam dar aukštyn kalnų keliais ir jau visai juokingai atrodom basi įsispyrę į batus, trumpomis rankovėmis, kai lietus virsta sniegu ir perėja visa balta balta nuo sniego. Indėnai lipa į autobusą su kepurėmis ir vilnonėmis skaromis. Mūsų gi visas turtas autobuso bagažinėje. Bet persivertę per Andus imame sparčiai leisti į rytus, link Amazonės, ir darosi šilčiau. Deja, kad ir kaip smalsu dairytis, vaizdas praktiškai dingsta. Įvažiuojame į visišką debesį, visur tvyro drėgmė, kelias raitosi kalnų tarpekliais, palei upes. Kartais prašviesėja, prakertame vieną debesų sluoksnį, bet tik tam, kad vėl nertume į kitą.

Taip pasiekiame Teną. O čia šviečia saulė ir šilta, gal net tvanku. Kol pasiekiame viešbutėlį mus jau spėja pakalbinti 2 kelionių gidai. Pasiklausinėję dar keliose vietose apie galimybę iš arčiau pamatyti džiungles išgirstame tas pačias kainas ir labai panašius maršrutus. Nusprendžiame važiuoti į Misahualli, dar arčiau link džiunglių. Misahualli- tai centrinė aikštė su kokion dviem gatvėm. Tik išlipus iš autobuso mus ima šefuoti toks tipas, ant kurio marškinėlių užrašyta "Jonas". Siūlo suorganizuoti valtį, kad mus nuplukdytų į netoliese esančią indėnu bendruomenę, kuri turistams siūlo “autentiškus palmių lapais dengtus namelius su biotualetu” (paprasčiausia lūšna su lauko tualetu už prabangaus viešbučio kainą). Na jau ne, tokių biotualetų mes ir Lietuvoje turime, o ir nuo kaimelio parduotuvės nutolti nesinori:) Tada Jonas mus nuveda į porą šimtų metrų į paupį. Ten stovi gan patriušęs viešbutėlis, bet jame didelės verandos ir tokioje įsikurti būtų buvę visai smagu, nes vieta atoki, po medžiais, prie upės, tik kad šeimininkės nėra, į miestą išvažiavo ir neaišku kada grįš. Jonui rūpėtų, kad mes jo pažįstamus kaip nors finansiškai paremtume, tad ėmė siūlyti plaukti žvejoti. Norit su nakvyne, galima ir su nakvyne, ant laužo žuvį paruoštume, ai kaip skanu būtų. Na, mums nuo tokių šnekų pilvai urgzti pradėjo, teko padėkoti Jonui už paslaugumą, dar kartą padėkoti kiek griežčiau, ir mes jau laisvi. Viešbutėlių pasirinkimas kaimelyje didelis, dabar ne sezonas, tad galima derėtis. Apsigyvenome su dušu, televizoriumi ir net šaldytuvu.

Klimatas- fantastiškas, dieną naktį panaši temperatūra, langai (jei tokie yra) visada atviri, nei uodų ( na, turėtų būti kur nors maliarinių), nei mašalų. Vienintelė priežastis uždaryti langus tai- beždžionės. Jų būrys apsigyvenęs kaimelio aikštėje. Matėm atvažiavusią ekskursiją vietinių vaikučių, tai iš vieno atėmė fotoaparatą. Teko jam pirkti beždžionei skanėstų ir "mainyti" į fotiką. Matėm, kaip pro langą iš greta aikštės esančio namo beždžionė išsinešė lėlę. Šių bandičių net šunys privengia, o parduotuvėlių ir užeigų savininkai ginasi nuo jų vandeniu. Kartą mums bepusryčiaujant viena beždžionė ėmė per daug domėtis mūsų maistu. Gringų(= mūsų) šūksnių ji visai neišsigando, Tomas uždengė sauja bandeles, Jurga- kiaušinius, tai ta begėdė čiupo sauja iš lėkštutės sviestą ir nudūmė.

Tik ir galvoja, kaip kokia kiaulystę iškrėsti.

Nedaug trūko, kad ir atėmę būtų. Nieko nepešę liko nepatenkintos, dandis rodė, urzgė.

Kalniečiai pasipuošę į ekskursiją atvyko. Oi, kaip karšta jiems buvo.

Misahualli vėl pasiklausinėjome, kaip tas džiungles iš arčiau pamatyti. Kai kurie indėnų kaimai yra labai turistiškai nusiteikę, pas save apgyvendina gringus, jiems organizuoja ekskursijas laivu gilyn į džiungles. Kuo daugiau klausinėjom, tuo aiškiau darėsi, kad pirminio, dar niekada nekirsto miško likę visai nedaug ir iki jo nusigauti reikia dieną plaukti valtimi ir dar dieną pėsčiomis eiti, nes viskas, kas prie kelių ir upių jau seniai iškirsta. Turizmo agentūroje radome jauną indėną, jis tik su šortais gulėjo hamake, iš laptopo klausėsi muzikos. Pasirodo, mokėsi net Anglijoje, o dabar grįžo atgal į gimtą kaimą. Apžiūrėjome žemėlapyje galimą maršrutą, kad pamatytume pirminį mišką, kaip minimum reikėtų 4 dienų. Dienai žmogui norėjo 50 dolerių, bet pasiderėjus nuleido iki 40. Vis tik matant kaip aplinkiniai žmonės gyvena, tai dideli pinigai, o kokiam besimojuojančiam mečete aplink bananus gausios šeimynos tėvui, tai pasakiški pinigai. Matyt todėl ir gali sau leisti tokios firmos bosas kad ir visą mėnesį gringų laukti. Viliojo mus toks žygis, bet "laužėmės", o galiausiai suskaičiavę savo dolerius tiek net ir neradom, o važiuoti į didelį miestą su bankomatu ir vėl grįžti atgal, nerimta.

Nusprendėme šiaip po apylinkes pasižvalgyti. O, kad taip dabar turėtumėm dviračius! Vieną pavakarį pėstute nuėjome iki milžiniško medžio, per klaidą, matyt, pjūklo išvengusio. Grįžtant kokia liūtis užklupo! Šlapi prisiglaudėme tokioje pašiūrėje, o ten vietiniai tarantulo jauniklius apžiūrinėja... Kitą dieną kiek pėsti, kiek autobusu pasiekėme kažkokį parką, ar tai pažintinį taką. Skraido sau drugeliai delno dydžio, žydi gėles. Smagu. Grįžtant vėl kokia liūtis užklupo! O vietiniai tokiu atveju banano lapą ant galvos, ir vis sausiau nors kiek.

Tik pusė medžio į objektyvą tilpo.

Smarki, bet dažniausiai trumpa liūtis.

Takelis parke.

Ir Tomas bando nuo lietaus po lapu slėptis...

Banos- kitas taškas sustoti ir apsidairyti. Ekvadoras yra labi įvairus. Pavažiuoji, atrodo, ne tiek jau daug kilometrų į šoną, o klimatas stipriai pasikeičia, nes dabar esame rytiniame Andų šlaite, ir pakilus aukštyn į kalnus, oras vėsta, lietus (o dabar lietaus sezonas) darosi visai nemalonus ir šaltas. Į Banos žmonės važiuoja, kad pasiturkštų terminiuose baseinuose, bet mes jais taip ir nesusigundėm. Pasivaikščiojom po kalnuotas apylinkes (jei nelijo, tai debesys viršugalvius brūžino), paragavom šviežių cukranendrių saldumynų (saldu, kad net dantis gelia) ir išdūmėm toliau.

Banos nuo kalniuko.

Iš cukranendrių spaudžia sirupą, o iš jo gatvėjė, na gerai, būkim sąžiningi, tarpduryje, ant kablio, minko saldžią masę, čia pat ją pakuoja ir pardavinėja.

Cuenca miestą "apžiūrėjom" per vieną vakarą. Visai smagus senamiestis, turi savitą aurą, toks europietiškai pažįstamas, ir gatvės, ir bažnyčios.

Bet mes ne mėnesiais, o dienomis skaičiuojame laiką iki skrydžio į Lietuvą. Esam pilni jėgų, tad kuprines tik švyst ant pečių ir lekiam tolyn :) Loja, čia persėdam į kitą autobusą ir jau Zamoroje.

Zamoroje vėl mėgaujamės tuo pasakišku oru. Šilta, langai atviri, jokių mašalų, judi, lyg nesvarumo būklėje plaukiotum. Pavakare nušniokščia lietus. Tiesa, drėgmės daug. Viešbutyje persikrauname kuprines, paliekame dalį daiktų ir išeiname trim dienom į Podocarpus nacparką. Kaip smagu vėl atitrūkti nuo miestų, miestelių, žmonių, autobusų, kioskų... Su gardaparkeriais pasiderėjus sumokame per pus mažiau nei gringai, bet vis tiek daugiau nei vietiniai. Nors bilietus atplėšė gringiškus. Nėra čia jokios apskaitos, akivaizdžiai nėra. Paaiškėjo, kad palapinę pasistatyti kainuoja tiek pat, kiek namelyje apsigyventi (aišku, vėl sukčiauja, didmeistriai), na bet 3 dolerius nakčiai dviem už tvirtą stogą galim ir sumokėti. Radom čia pagaliau ir medžių, didelių kaip dinozaurai, ir krioklių, ir maudėmės upėje, ir stebėjom, kaip skruzdėlės už save žymiai didesnius lapus magistralėm transportuoja. Smagu būtų ilgėliau ir detaliau visa tai apžiūrėti.

Kelias link Podocarpus parko prie miestelio...

...ir nuo jo nutolus.

Medžiai, kaip dinozaurai, tai ir lapai jų nemenki.

Šitas lentas kalnuotose ir sunkiai prieinamose vietose išpjovė su benzininiu pjūklu. Mums suabejojus, ar taip įmanoma, žmogus užsikūrė suklerusią "drūžbą" ir parodė. Liuks!

Ten tolumoje Tomas pliuškenasi.

Tomas skruzdėlių greitkelius tyrinėja.

Šioje nuotraukoje įmanoma įžiūrėti skruzdėles nešančias lapus. Skruzdėlių kelias dviejų juostų, eismas tvarkingas :)

Zamora, Loja, naktinis autobusas į Piurą jau Peru teritorijoje. Kertant sieną, be abejo, reikėjo išlipti ir aplankyti du langelius Ekvadoro ir Peru teritorijose. Prie vieno iš šių kioskų teko visą valandą (nuo 2 iki 3 nakties) laukti, kol atsiras interneto ryšys. Nesinorėjo grįžti į Peru, pereiti tilteliu virš dvokiančio ir pilno šiukšlių upelio. Mus nuolat atakavo kažkokie milžiniški vabzdžiai. Vietoj to, kad skristų į blausiai šviečiančias lempas, jie kabinosi į plaukus, į veidą. O po pasivaikščiojimo po Podocarpus nacparką Jurgos šlapi batai trynė kojas. Nesinorėjo grįžti į Peru, nes kita lankytina šalis jau buvo Lietuva.

Piura- didelis, purvinas, pilnas žmonių ir mašinų miestas. Nusiprausėme rankas ir veidus tualete, Jurgos batai atsidūrė stoties šiukšlių dėžėje, kuprinės ant pečių, per tą laiką, laimei, apmažo įkyrių taksi vairuotojų ir išėjome ieškoti autobuso į Trujillo. Kiekviena autobusų bendrovė turi savo atskirą terminalą ir teko apeiti nemažai, kol radome, ko norime ir už prieinamą kainą. Sėkmingai įsitaisius jau kitos bendrovės laukimo salėje užėjo gerumo priepuolis ir Tomas dar nulėkė pakviesti kartu mumis šią naktį Peru sieną kirtusių korėjiečių. Juos rado jau prie kasos beperkančius bilietus, bet jie iškart susigaudė, kad geriau jau mokėti trečdaliu mažiau, išvažiuoti greičiau ir dar išvengti vieno persėdimo.

Kelias iki Trujillo ėjo per dykumą. Aplinkui smėlynai ir šiukšlės, mažyčiai nameliai, o aplink juos šiukšlės. Tai, aišku, labai subjektyvu, bet mums Peru, kaip nei viena kita matyta šalis, siejasi su šiukšlėmis. O gaila.

Ir kas tokiose plynėse šiukšlinti gali?

Iš Trujillojau mūsų laukė tiesus kelias į Limos oro uostą, bet, kadangi dar turėjome porą dienų laiko, apsiklausinėję, kada išvyksta autobusai į sostinę, patraukėme į Huanchaką, pajūrio kaimelį už 20 min kelio nuo Truhillo. Šitas kaimas buvo išimtis- čia šiukšlės buvo organizuotai išvežamos iš miesto. Miestelis ramus, vienas kitas turistas, vienas kitas banglentininkas, gan daug suvenyrų. Jurgai moteriškė "prie akių" suvėrė auskarus iš kriauklyčių. O papuošalų iš tokių kriauklyčių radome grįžę Utenos parduotuvėje. Na ir darbštumas tų kinų neišpasakytas!Huanchako vizitinė kortelė caballitos- arkliukai, o tiksliau tai būtų iš nendrių surišti riestanosiai laiveliai, kurie ir dabar dar naudojami žvejybai.

Paskutinė vakarienė (tiksliau pusryčiai) viešbutėlyje.

Grįžę į Trujillo maloniai nustembame interneto kavinėje sutikę pažįstamus argentiniečius dviratininkus. Su jais Cusce viename viešbutėlyje gyvenom, o kita argentiniečių dviratininkų pora vakar iš Truhillo tolyn išvažiavo. Carro ir Marco nuo Buenos Airių nuvažiavo iki Meksikos, lėktuvu grįžo iki Rio de Janeiro ir parmynė dviračiais namo. Po kelių savaičių "atostogų" planuoja skristi į Europą ir važiuoti toliau, kol aplink pasaulį apvažiuos. ( Jų blogas ispaniškas, bet nuotraukos- visiems suprantamos http://www.mundoapedal.com/ )

Bet Truhillyje laukia ir nemaloni staigmena. Autobusų kompanija, su kuria ketinome važiuoti į Limą, atšaukė rytdienos reisus- streikas, bus blokuojami keliai ir draudžiamas eismas. O mūsų lėktuvas išskrenta jau rytoj ryte. Neramu. Visai neramu. Tačiau randam važiuojančių autobusų. Tiesa, jų išvykimo laikas nėra mums parankus, baisu, kad galime nespėti į lėktuvą.

Bet į lėktuvą spėjame. Persėdimas Guayaquilyje (Ekvadore!!!) irgi sklandus. Madride- sklandu, Barselonoje- sklandu.

Leidžiamės Vilniuje laiku nors atrodo, kad per anksti...

Tumbes(Peru) - Montanita(Ekvadoras) - Puerto Lopez

Senai beraseme, uzsirelaksavome Ekvadore.

Klimatas Ekvadore pakankamai nuspejamas. Pakranteje buna apie 28 silumos apskrtus metus. Yra tik lietingasis ir sausasis periodai. Lietinguoju metu, kaip bebutu keista, dazniau sviecia saule, o tuo paciu ir karstis sustipreja, bet daznai ir palyja. Sausuoju laikotarpiu, kaip kad dabar, lyja labai retai, bet nuolat dangus buna aptrauktas debesu. Temperatura labai mazai svyruoja ir kituose regionuose, bet, pavyzdziui, Quito, Ekvadoro sostineje, ji laikosi apie 18, nes ten jau kalnai. O kalnu cia yra aukstu, virsunes virs sesiu kilometru. Ten, nepaisant pusiaujo, siaucia vejai, o kartais ir pugos.

Nuvaziavome tiesiai i pakrante, labai jau rupejo pasimaudyti ir siluma pasimegauti. Montanita, kaip kalba vietiniai, ne Ekvadoras, o gringu kurortas. Gal tame ir yra tiesos. Kaimelis visai mazytis, bet turi galybe viesbuteliu ir kaviniu. Bet savaitgali jautesi pagyvejimas, atvaziavo gan daug atostogautoju is didesniu Ekvadoro miestu. Mes radome viesbuteli ant paties vandenyno kranto ir naktimis mums bangos ose, negirdejome mes kaviniu surmulio.

Didele dalis zmoniu vaziuoja i Montanita paplaukioti banglente, nes bangos tam cia tinkamos. Anot musu knygos, pasaulinio lygio vieta paplaukioti banglentemis. Neatsispyre ir Tomas paplaukioti pasauliniame lygyje :) Po valandos yrimosi rankomis ant smelio pamokele persikele i vandeni. Stebint is sono, viskas atrode daug paprasciau. Plaukiojimas banglente pirma diena taip ir baigesi vis bandant ant jos atsistoti. Kaip tycia buvo viena is tu nedaugelio sauletu dienu, tai per pora valandu nusvilome kaip krevetes:) Butent krevetemis vietiniai ir vadina nusvilusius gringus.

Montanita nakti. Bambukiniai namukai (sitas, palyginus, tikras gigantas). Viduje ventiliatorius, tinkliukas nuo uodu ir hamakas balkone.

Po naktiniu kokteiliu nedaug atsiranda pusryciaujanciu pries devinta ryto.

Relaksuojam ant vandenyno kranto. Hamakai cia labai iprastas dalykas kiemuose, balkonuose ir kitokiuose pavesiuose:)

Savaitgaly papludimys pasipuose spalvingais skeciais uz 5 dolerius dienai.

Tas is kaires tikisi netrukus plaukti kaip tas viduryje.

Puerto Lopez - zveju kaimas. Rytais pro namus pravaziuoja dviraciai apkrauti krevetemis, kalmarais ir zuvimi. Jeigu ju nepamatai, tai isgirsti kvieciancius suksnius.

Zveju laukia ir pelikanai.

Is Puerto Lopez buvome dienai nuvyke i debesu miskus. Arkliukais jojome misko takeliais pro bambukus, palmes ir visa kita egzotika. Isvykos razina tapo bezdziones.

Dar viena diena plaukiojome su vamzdeliu graziuose papludimiuse. Povandeninis pasaulis neatrode toks vaizdingas kaip televizoriuje, bet mateme dryzuotas " is akvariumu" zuvytes, o kai kurios buvo visai dideles zuvys. Krabu pakranteje - galybe. Laksto, knisa urvelius, gazdina vienas kita, zodziu greiti ir vikrus.

Cuzco - Lima - Tumbes (daugiau nei 2000 km autobusu)

Kadangi jau nusipirkome lektuvo bilietus namo, o pamatyti rupi dar daug ka, tad isdaveme dviracius ir sedom i autobusa. Nuo Cuzco kelias leidosi i pakalne link Ramiojo vandenyno. Nebuvo nei gabaliuko tiesas kelio - nuolatiniai serpantinai bei nusileidimai i upes sleni ir vel aukstyn. Vartaisi antrame autobuso aukste kaip koldunas, nes vairuotojai varo nestabdydami ir lenkdami kitus autobusus. Keista, bet is kokio didmiescio visos autobusu kompanijos isvaziuoja i kita didmiesti to paciu metu ir kelyje vaziuoja vienas paskui kita, susirinkdami dar zmoniu is pakeles kaimu. Nuosavu masinu cia beveik niekas neturi, tad visi vaziuja autobusais ar mikriukais ir butinai vezasi kalna mantos. Zmones gyvena visur, kur tik imanoma. Jei tik slaito statumas iki 60 procentu, tai ten butinai augs kukuruzai, bulves, ar glausis koks nusiures namukas. Tad kelias eina istisu miestu, kuris kartais pereina i tankesni ar retesni kaima.

Dviraciai taksi buna krovininiai (kaip siuo atveju) arba keleiviniai.



Motociklai taksi - jau kiek aukstesnis lygis.



Geriausios autobuso vietos - antrame aukste virs vairuotojo - isperkamos greitai. Bet sikart mums pasiseke jas nuciupti. Deja stiklas buvo plautas senokai...






Nusileidus link vandenyno prasidejo dykuma.





Bet net ir si dykuma kai kam Tevyne.

Prie Tumbes miesto, jau visai salia Ekvadoro sienos, ikurtas mangroviu draustinis. Ne draustinyje mangroves visos iskirstos, kad netrugdytu kreveciu fermoms. Praplaukeme valtimi kanalais. Vaizdelis kazkuo primena Lietuvos paupiu karklynus, po dykumu ir istiso kaimo sirdis atsigavo, gamtoje pasijutome. Cia tikras rojus pauksciams, krabams, renkama daug moliusku maistui.

Termitai susikrauste i medi, nes sausos zemes cia kaip ir nera.

Medziai vaiduokliai, saknimis kaip rankomis ramstosi.

Seklos, kaip ir saknys, neiprastai atrodo.

Cuzco- Machu Picchu- Cuzco

Cuzco- labai grazus miestas, inku stayti namai ir gatves susijungia su ispaniska architektura. Nieko keista, kad Cuzco dar vadinamas Pietu Amerikos gringu sostine, nes paziureti yra i ka, o ir pilna firmu ir firmeliu kurios siulo isvykas, ekskursijas ir kitas pramogas.

Pagrindine Peru atrakcija- Machu Picchu. Kaimelis, is kurio galima aplankyti siuos griuvesius susisiekia su pasauliu tik traukiniais, nes kelio iki jo nera. O monopolistas Perurail plesia siaubingus pinigus uz nieka. Todel nepasidaveme kapitalistu ismonems ir pavaziave autobusu iki paskutinio kaimelio, kur baigesi kelias, likusius kilometrus nuejome begiais.

Patys griuvesiai labai turistiniai, fotogeniskai atstatyti ir sutvarkyti, bet viska lemia vieta. Tokiu nuostabiu kalnu, kurie supa griuvesius tikrai sunku surasti. Taigi nors bilietas kainuoja apie 100 litu, nesijauteme isleide pinigus veltui.

Pasitikome saule svarbiausioje inku saules sventykloje.





Vaizdas i Machu Picchu nuo Wayna Picchu kalno (to, kuris matosi uz griuvesiu).


Inku laiptukai nera labai patogus gringu kojoms.

Pakeles koplytele.

Festivaliai, paradai cia yra megstami kiekviename kaimelyje, bet tokio puosnaus ir, sakyciau, prabangaus festivalio kaip sis Cuzce dar neteko matyti. Kaukes viena kita lenke puosnumu ir ismone. Sokejai stengesi is visu jegu, kuriu jiems reikia tikrai nemazai, nes kolona sokdama turejo nuzygiuoti 10 kilometru. Pirminis siu paradu tikslas buvo religinis, bet paprastam lietuviui sunku suprasti Viespaties garbinima devint velniu kaukes ir paselusiai sokant.

La Paz- Copacabana-Puno-Cuzco

Sveiki,

Taigi sedome i autobusa ir per nakti atidumeme i La Paz, Bolivijos sostine. Is dziungliu vel uzkilome i altiplana, nuo 200 metru virs juros lugio iki 3600. Kai isedome i autobusa buvo silta, temperatura labi komfortiska, nei per karsta, nei vesu, o islipus is autobuso sesta valanda ryto La Paz puoleme ieskoti kepuriu ir pirstiniu. Daro klimatas didele itaka zmoniu gyvenimui. San Borjoje gyvenimas tekejo ramiai, zmones juokavo gatvese, o La Paze akivaizdus lekimas, skubejimas, zmones susitrauke ir isisupe i striukes. Na, cia gal dar ir didmiescio sindromas. Per greitai pabegom mes is dziungliu!!

Kelias neasfaltuotas, labai kalnuotas ir is karto nusprendem nekilti i La Paza dviraciais. Kai susizinojom autobuso kaina, supratom, kad tiesioginis naktinis autobusas kokius tris kartus pigiau, nei vaziuoti tris dienas atskirais autobusais ar sunkvezimiais (o tuo paciu ir geretis vaizdais). I San Borjos stoti atvaziavome gerokai per anksti, tad iseje ant pagrindinio kelio greitai susistabdeme dzipa iki kito kaimo uz 60 km. Tokios sekmes paakinti tranzavome toliau, o tai daryti gan patogu prie kiosko, kur sustoja sunkvezimiai ir susimoka keliu mokesti. Deja, visi sunkvezimiai buvo stipriai pakrauti medienos ir musu dviraciu nenorejo imti. Taigi, taip sulaukeme "savo" autobuso. Autobusas pasitaike geras, zmonems skirtas antras aukstas, o i pirmaji salia musu dviraciu (staciu!) tilpo galybe maisu, kiaules, antys. Pakeliui paememe viena zmogu net su 9 dideliais maisais, o pries La Paza is bagazines isstume normalu motocikla! Kelias nuolat kilo arba leidosi, vingiavo kalnu karnizais. Idomu, kad situo keliu kylancios masinos link La Pazo i kalna visada vaziuoja vidiniu kelio krastu. O kelias tikrai neplatus. Nakti mateme, kaip vienas is dvieju vairuotoju buvo islipes is autobuso ir "vairavo" ji is lauko. Vienoje kelio puseje uola, kitoje - nematyti kas. Autobusas patobulintas, turi sviesas apsvieciancias ratus, kurias ijungia, kad matytu, ar kuris ratas jau nekaba virs skardziuko. Bilietas tikrai buvo pigus, net juokavom, ar tikai nusipirkom iki sostines, o ne iki kokio kalnu posukio. Bet (deja) buvo tamsu ir nieko nematem (nes miegojom).

La Pazas, kaip vienos is Pietu Amerikos saliu sostine, yra mazas, turi tik apie 900 000 gyventoju, kai tuo tarpu Lima su priemiesciais apie 9.3 milijono, o Buenos Aires 13 milijonu gyventoju. Padeti "pataiso" El Alto, miestas su 600 000 gyventoju isikures ant kalno slaitu, supanciu Pa Paza. La Pazo centras yra pacioje dauboje, o kylant i virsu mazeja kainos ir, naturalu, gyventoju pajamos. Dvi dienas pasivaikscioje turistu takais sedom ant dviraciu ir mynem 12 km, kol uzkilome i El Alto (jau 4000 metru virs juros lygio). O ten vire gyvenimas! Pagrindine gatve is akies ziurint galetu tureti kokias 4 eiles i viena ir 4 eiles i kita puse. Juostos, aisku, nesuzymetos. Visos keturios sausakimsos mikriuku, pypuojanciu ir nardanciu is eiles i eile. Zmones ilipa ir islipa kur papuola, net jei tai ir pati kairiausia juosta. Na ir taip dar 6 kilometrus. O paskui pasimate altiplanas su neaprepamais laukais ir tolumoje kysanciais snieguotais kalnynais.

Pakilom siek tiek i kalniuka ir... pasimate auksciausias laivuojamas pasaulio ezeras Titicaca (3800 metrai virs juros lygio). Kelias labai grazus, nors ir banguotas. Nakvynei palapine pasistateme prie Aimara indenu namuko, visai ant ezero kranto. Bendraujant paaiskejo, kad net ir sitame aukstyje bulviu uzauga du derliai!

Isla del Sol (Saules sala) - viena is atrakciju turistams, kuriu Copacabanoje gausu. Nuplaukus i sala tikrai buvo smagu pasivaikcioti, nes vaizdai nuostabus. Tik pinigu rinkejai kiek erzino. Prisispauzdine bilieteliu ir renka pinigus uz griuvesius, uz takeli pietineje salos dalyje, uz takeli siaurineje salos dalyje, tai parama vietos bendruomenei, tai uz laiptelius. Mes susimokejome tik vienoje vietoje, kitur grieztai atsisakius, pries mus nebuvo imtasi jokiu priemoniu :)), matyt, tos rinkliavos nera visai legalios, o iformintos kaip savanoriska parama. Kur daug turistu, ten dar daugiau visokiu lupikautoju.

Siena i Peru kirtome labai lengvai. Is esmes niekas nepasikeite, tik laikas (viena valanda atgal) ir valiuta. Peru naujoji sole yra kiek stambesnis pinigas nei Bolivijos bolivianas, o kadangi kainos, kaip ir Bolivijoje, yra daug kur apvalinamos ( 1 sole, 1.5 soles, 2 soles etc) tai tai, kas Bolivijoje kainavo 2 Bob (=64 Lt centai), Peru kainuoja 1 sole (80 Lt centus). Varganai gyvena zmones, juos peni ezeras ir ne itin derlingi laukeliai, kurius idirba labai jau primityviomis ir neefektyviomis priemonemis.

Titikakos buriniai laiveliai

Pablo - labai ukiskas berniukas. Kol mes vireme vakariene ant savo primuso, jis is eukalipto lapu susikure lauzeli netoliese, is musu pasiskolino skardine nuo konservu, prisipyle ezero vandens, pasisildi, dar jam reikejo arbatos ir cukraus...

Vietines moteriskes nors ir labai fotogeniskos, bet fotografuotis bijo. Todel ir nuotraukos is toli ir is nugaros...

Tolumoje Copacabana

Saules sala. Anot legendu, visa kas gyva kilo is cia.

Pakrantes stipriai apgyvendintos ir isnaudojamas kiekvienas zemes lopinelis.

Titikakos ezere upetakiai priversti sparciai daugintis ir augti aptvaruose.

Totora nendres.

Trinidad - San Borja - La Paz (230 km dviraciais ir apie 300 autobusu)

Atplaukeme i Trinidad, Beni regijono sostine. Nors dar iki pacios Amazones toli, taciau cia Amazones baseinas. Vandens karalija. Cia tarp 100 ir 200 m virs juros lygio is vis ima nuostaba, kaip vanduo nuteka iki Atlanto vandenyno. Upiu nuolydis toks mazas, kad aplink pilna pelkiu, lagunu, protaku ir be valties cia neisivaizduojamas gyvenimas.

Tiesa, paciame mieste karaliauja motociklai ir motoroleriai. Yra net motociklu taksi. Vaziuodami i Trinidad svajojome, kad cia vaisiu prisivalgysime iki soties, bet teko nusivilti. Mes taip ir nesupratom, kodel cia tropiniu vaisiu beveik nera, o obuoliai, vynuoges ir bananai akivaizdziai atvezti is kazin kur ir uz siaubinga kaina. Altiplane, kur visai niekas neauga vaisiu buvo daugiau ir tikrai ne brangesniu. Ko galejome nusipirkti, tai mobiliaku ir pasipildyti telefono saskaitas, nes po kioska stovejo kas 50 metru. Ir saligatviai paliko ispudi. Susidare ispudis, kad nusitiesti saligatvi prie savo namu- kiekvieno gyventojo pareiga, o gal privilegija. Tai ir nusitiese kiekvienas pagal savo galimybes. Prie vieno namo - plyteles, kito namo teritorijoje saligatvis yra kokia 10 centimetru zemiau ir cementuotas, prie kito tik ismintas takelis.

Isvaziavus is Trinidado teko keltis valtimi ir keltais tris kartus kol suradome kelio pradzia, bet dar ilgai vaziavome pylimu, aplink kuri driekesi pelkes. Bet kiek pauksciu! Tiek vandens, tiek plesriuju, ir mazu, ir dideliu, ir reksniu ir ramiai ciulbanciu.

Pakankamai sudetinga masina kirsti Mamore upe ir prie jos esancias slapynes, nes nuo kelio pabaigos iki tos vietos kur vel galima vaziuoti masina laukia keli persikelimai. Mes irgi kelemes tokiu keltu, o kita atkarpa jau iveikeme valtimi.

Keliu per diena pravaziudavo tik keli automobiliai, tad krokodilu ramybe trikdem tik mes. Toli eiti niekur nereikia, fotografavome tiesiai nuo kelio.

Kelias buvo neasfaltuotas, daugelyje atkarpu tik dvi vezes. Aplinkui ganesi daug galviju ir tie galvijai galvijiskai subjauroja kelia. Tokios karves man aksciau asociavosi su Azija, o, pasirodo, Bolivijos dziunglese ju istisos kaimenes, kurias vaiko holivudiski kaubojai.