Sveiki,

Apziurejom vynines, pasivaiksciojom po kalnus ir didmiescius ir labai pasiilgome vaziavimo dviraciais. Atsikeles ryte skubi susipakuoti palapine ir papusryciauti, nes nauja diena zada nauja, vaizdinga ir smagu kelio gabala. Kai vaziuoji dviraciu esi atviras supanciam pasauliui, geriems ir blogiems zmonems, saulei, vejui ir lietui, bet tuo paciu jauti, kad ir kelias tau atsiveria spalvomis, formomis, garsais ir kvapais. Kiekviena diena buvo vis kitokia ir savaip grazi: ir snieguoti kalnai aplinkui, ir sodu bei vynuogynu apsupti kaimeliai, ir serpantinai bei tuneliai, ir didziule lyguma pakilus i pustrecio kilometro auksti, ir smelio kopos...

Siesta dalykas rimtas. Ir mes vaziuodami kuo toliau i Siaure tuo labiau tai pajuntame. Mini, mini iki kaimelio visas alkanas, atvaziuoji o ten ant duru grotos, ir parduotuves atsidarys tik puse septyniu vakaro. Bet vietinius galima suprasti, per vidurdieni net seselyje karsta, tai ir lenda prigulti uz moliniu namuku sienu. Kad ir tvankus seselis, bet jis cia tik ten, kur zmones gyvena, tai yra salia kokio upeliuko ar upes, kuri visa suskirstyta i kanalelius ir svedziota po laukus. Jeigu auga medis, tai prie jo butinai bus atvestas vanduo. Ir kempingo sargas suzinojes, kad as dirbu medelyne iskart supranta,- "Aaaa, medzius seseliui augini".

Krastas cia sausas, nors ir palyja, kartais net kas vakara, bet zeme kieta ir visas vanduo nuplaukia i upelius ir upes, kurios teka tik po lietaus, bet su baisia jega nesdamos zeme ir israusdamos griovius. Tai ir tiltu per upes cia reta, kam statyti, jei ta upe egzistuoja tik zemelapyje ir po liuties. Sprendimas paprastas - brastos, tai yra pazemejimas kelyje, per kuri retkarciais teka vanduo, ir pastatyti zenklai "Brastu zona 54 km".

Viena is siu brastu, baisu pagalvoti, kas cia darosi, kai teka vanduo, gal todel mazoms masinytems siuloma palaukti, kol vanduo nuslugs.

Sveiki,

Seima, pas kuria apsistojome, nuostabi, saunus zmones. Luisas, seimos galva, tarptautinio lygio meterologas (apie oro prognoze geriausiu atveju pasako ¨sukryziuokime pirstus, gal bus geras oras¨), zmona namu seimininke ir patenkinta, kad gali rupintis vaikais, is kuriu du jau gyvena atskirai. Gyvena dideliame name su vidiniu kiemeliu Santjage penkios minutes nuo metro stoteles. Save laiko vidutine seima, moka uz dvieju studentu moksla, turi vasarnami kalnuose ir dziaugiasi savo buitimi ir apskritai gyvenimu.



Daniela labai mielai bendraujanti mergaite, tik daznai pamirsta kad mes nelabai suprantam, ka ji greitakalbe mums pasakoja. Rupinosi mumis kaip imanydama, siule ir ledu, ir sulciu, ir alaus, ir visu siu dalyku vienu metu.

Santjagas paprastas kaip languotas sasiuvinio lapas, gatves eina arba siaures-pietu, arba vakaru-rytu kryptimi. Virs miesto kabo smogas, kadangi aplinkiniai visai salia kylantys kalnai neleidzia jam issisklaidyti. Zmones gatvese lengvai tukteleje, ir nesistengia to slepti po drabuziais, begale ivairaus amziaus besibuciuojanciu ir besiniurkanciu poreliu ant suoliuku ar tiesiog gatveje belaukiant zalios sviesoforo spalvos. Nieko keisto, kad vidutine seima turi tris ar daugiau vaiku.

Tuo paciu pusdieniui uzsukome ir i Valparaiso (kirciuojama Valpara-I-so), uostamiesti prie Ramiojo vandenyno. Miestas turintis savo aura. Siauros, vingiuotos ir stacios senamiescio gatveles kartais pasibaigia laiptais, kartais terasa su vaizdu i uosta ir vandenyna. Seni funikulieriai girgzdedami dar vis kelia zmones i stacius slaitus.

Sveiki,

Trumpam apsistojome kaimelyje Uspallata salia Mendozos. Kaimelis isikures kalnu slenyje ant tarptautinio kelio i Cile. Apvaziavome kaimo apylinkes ir gaila, kad mums nepavyko nuotraukose parodyti tu spalvu ir formu, kurios supa tave is visu pusiu.



Kadangi esame taip netoli, nutareme aplankyti Santjaga, Ciles sostine. Be to mus kviete apsilankyti seima, su kuria susipazinome keliaudami Cilojos saloje. Taigi palike dviracius tranzuojame i Santjaga. Kelias ne tik nepaprastai vaizdingas, bet ir eina visai salia Akonkagvos. Nepaprastai smagu tokiu keliu pasivezinti sukvezimiuko atviroje priekaboje :). Toks keliavimo budas cia nieko nestebina, taip vezinasi istisos seimos, ka ten seimos, gimines. Sitas smagiai isdazytas sunkvezimiukas mus ir paveze iki Akonkagvos.






Stai ir ta Akonkagva, apziurejome is toli, bet detaliai, nes kitas panasus sunkvezimiukas sustojo tik po 4 valandu. Tai pietinis slaitas, pats staciausias ir sudetingiausias. Nors kelias link sio kalno prasideda is cia, bet didzioji dauguma kopeju apsuka kalna ir lipa is kitos daug lengvesnes puses.

Leidziames nuo perejos i Ciles puse. Kol sugalvojome nufotografuoti, puse kelio jau buvom iveike :)

Sveiki,

Po Atuelio kanjono kitas musu tikslas buvo Tupungato nac. parkas, kurio aukstciausia virsune ir yra Tupungato, o miestelis, is kurio ir galima pasiekti parka, zinoma irgi Tupungatas. Aplink miesteli driekiasi vynuogynai, vaismedziu sodai ir isvedziota galybe drekinimo kanalu. O kalnai dunkso tolumoje, iki ju dar apie 40 km. per privacias teritorijas, kurios cia ¨sventa karve¨- vaziuojant iki kalnu teko iveikti 4 uzrakintus vartus. Visus 40 km stabiliai vaziavom i kalna, atgal minti nereikejo, tik spausti stabdzius. Informacijos apie parka nera daug gal ir del to, kad jis mazai lankomas, per 8 dienas sutikome tik viena argentinieciu seima, kuri gyne mulus parnesti dvieju alpinistu, lipanciu i Tupungato virsune, manta. Net ir del kalnu aukscio informacija svyruoja keturiu simtu metru ribose:). Buvo mintis palypeti ir auksciau, bet kai isgirdome, kad kates issinuomoti kainuoja 350 ir dar kai po to seke zodis doleriu, kai mums atrode, kad ir pesu yra nenormaliai daug (Slovakijoje uz beveik tiek naujas nusipirkome), nutarem su cionyksciais ¨plesikais¨ nesusideti ir eiti tiesiog pasivaikscioti.

Kalnu trobele, kuria pasiekeme dviraciais, buvo tiesiog prabangi, su zidiniu, stalu, ir varvejo tik viename kampe.

Neturejome gero zemelapio, todel sau netiketai uzlipome i bevarde virsune. Bet juk vis tiek grazi :)

Vienas is daugelio musu kaimynu guanaku, savo zvengimu budinusiu mus rytais.

O stai ir Cerro Azufre 5050 m. Butent i sita virsune taikeme ir uzlipome. Nuo cia aiskiai matosi Tupungato vulkanas ¨tik¨ pusantro kilometro aukstesnis. O uz 80 km i siaure ir Akonkagva.

Uzsnigo.


Nutareme lanku aplenkti Mendozos didmiesti, ir neapsirikome, kelias pasirode vaizdingas.

Koplytele Difuntai Coreai. Legenda pasakoja, kad moteris su kudikiu ant ranku isiruosusi aplankyti vyro kapo mire kelyje is troskulio, o kai ja surado, kudikis tebeciulpiantis moters kruti buvo gyvas. Tas ivykis buvo palaikytas stebuklu, o moteris paskelbta sventaja. Ji tapo keliautoju, vairuotoju ir ypac camjonieriu, tai yra sunkvezimiu vairuotoju, globeja, kuriai geriausia padeka ar dovana - vanduo. Daznai galima pamatyti ne tik buteliu su vandeniu, bet ir masinu modeliuku, tikru masinu detaliu ar sudauzytu masinu nuotrauku, kuriu vairuotojai tiki kad tik sios sventosios deka liko gyvi.