Puerto Lopez- Mindo- Misahualli- Zamora- Truhillo (Peru)- Lima- Vilnius

Palikę Puerto Lopez žvejų kaimelį ant Ramiojo vandenyno kranto ilgam sėdome į autobusą- per ateinančias tris savaites nuvažiavome beveik 3000 kilometrų per Ekvadorą ir Peru. Vaizdai pro langą keitėsi greitai, bet, deja, autobusas- ne dviratis, ir vaizdai kaip per televizorių- matai, bet pajausti sunku.

Važiavome pro sausuosius miškus, kuriuose per stebuklą išlikę stambūs medžiai (matyt, mediena niekam netinkama) ir violetiniais bei geltonais žiedais stagarus bandantys pridengti vijokliai. Vėliau žemė tapo derlingesnė ir padėjo vešėti bananų, ananasų, kavos, kakavos, mandarinų plantacijos. Kad žmonės gauna daugiau pajamų bylojo ir jų namai: ir su sienom, ir su langais, ir net gėlynais bei veja kur ne kur. Netgi matėsi pavyzdžių, kad ir su šiukšlėmis kovojama- kai kurie miesteliai buvo nustatyti plakatais ir šalia jų stovėjo šiukšlių dėžės. Bet, akivaizdu, kad raginimai nešiukšlinti sunkiai keičia susiformavusius įpročius. Autobuse prieš mus sėdėjo indėnų šeima: moters skrybėlę puošė spalvotos plunksnos, mergaitės balti marškiniai siuvinėti spalvingais tradiciniais raštais, abiem vaikam tėvas kaimelyje nupirko ledų ir kokakolos, traukė maisto įsidėto iš namų- žodžiu, eilinės šeimos kelionė autobusu. Jiems išlipus ant autobuso grindų voliojosi tuščias butelis, apelsinų žievelių buvo prigrūsta į visus įmanomus plyšius tarp sėdynių, liko visokių maisto trupinių bei popierių. O juk autobuse buvo maišelių šiukšlėms. Taigi, šiukšlės buvo vienas iš nedaugelio dalykų erzinusių visos kelionės metu.

Važiavimas autobusu turi savito žavesio. Jeigu įsėdi į autobusą, kuris stoja prie kiekvieno ranką ištiesusiojo, tai neabejotinai prilipa ir visokiausių “krepšininkų”. Vieni jų iškilmingu balsu paskaito paskaitą apie kokių tai stebuklingų vaistų gydomąsias galias ir ragina jų įsigyti, kiti siūlo DVD su Holivudo šedevrais, dar kiti knygas, arba traukia iš krepšių įvairiausias gėrybes: vaisius, limonadą, sultis, supilstytas į celofaninius maišelius, karštus patiekalus su vištiena ir žuvimi, bandeles, pupas, etc. Maistas, be abejo, turi didžiausią pasisekimą. Tų pačių gėrybių gali nusipirkti prasidaręs autobuso langą, kai jis stabteli kokiame miestelyje. Norinčių parduoti savo prekes daug ir ne visi jie telpa į autobusą. Be to, važiuojant autobusu nuolat skamba muzika, ir oi oi kaip garsiai skamba. Kai muzika staiga nutyla, tai dar nereiškia, kad keleiviais nustojo rūpintis, paslaugus vairuotojas tuoj įjungia kokį filmą.

Taip linksmai leidžiant laiką privažiavome Santo Domingo miestą. Čia reikia persėsti į kitą autobusą, bet tai padaryti nusprendėme tik rytoj, mat šios dienos normą atidirbome- po 12 valandų dairymosi pro langus reikia pailsėt. Santo Domingo stotis, pasirodo, svarbus transporto mazgas, nes aplink stotį matėsi kokių 12 viešbučių iškabų. O jei tai buvo ne viešbutis, tai būtinai koks pasimaitinimo taškas.

Kitą dieną autobusas mus vežė dar kokias 7 valandas iki Mindo- mūsų tikslo. Nors žemėlapyje atstumas visai nedidelis, bet pradėjome kopti į Andus, ir kelias ėmė vingiuoti. Žemė tapo neįtikėtinai susiraugžlėjusi, nors ir nelabai aukšti kalniukai buvo labai statūs. Deja, viskas, kiek įmanoma iškirsta, ant žalių gūbrių viršūnių tik po kelias palmes styro, kaip kokie vėjo malūnai šakom mosuoja.

Mindo- mažas kaimelis, įsikūręs visai ant pusiaujo, į kurį žmonės važiuoja praplaukti plaustais ar padangomis kalnų upe, nusileisti virš džiunglių įrengtais lynais, pasivaikščioti takeliais, aplankyti drugelių fermas ir stebėti paukščius. Mes nutarėme tapti ornitologais. Bet gidas buvo patyręs ir mus greit demaskavo. Paklausė, kokius paukščius tikimės pamatyti. Mes, aišku, norėjome pamatyti visus, ir taip jo darbą žymiai palengvinome:) Iš tokių "pažįstamų" paukščių matėme tukaną, tris papūgų rūšis ir daugybę visokiausios smulkmės. Gidas pasitaikė su biologiniu išsilavinimu, mokėjo angliškai, tad buvo labai įdomu ne tik apie paukščius pakalbėti. Pagaliau išaiškino, kuo skiriasi debesų, lietaus, tropiniai miškai ir džiunglės, parodė augalus, drugelius, net mūsų Puerto Lopeze matytą gyvatę iš nuotraukos "atpažino". Pats po Ekvadorą nemažai pakeliavęs, tai ir mums šį tą patarė. Smagu buvo.

Mindo kaimelis - debesų miškų zonoje. Iš jo dumiam į lietaus miškus. Porą kartų kertam pusiaują, pakylam į Andus, pravažiuojam sostinę Quito, kylam dar aukštyn kalnų keliais ir jau visai juokingai atrodom basi įsispyrę į batus, trumpomis rankovėmis, kai lietus virsta sniegu ir perėja visa balta balta nuo sniego. Indėnai lipa į autobusą su kepurėmis ir vilnonėmis skaromis. Mūsų gi visas turtas autobuso bagažinėje. Bet persivertę per Andus imame sparčiai leisti į rytus, link Amazonės, ir darosi šilčiau. Deja, kad ir kaip smalsu dairytis, vaizdas praktiškai dingsta. Įvažiuojame į visišką debesį, visur tvyro drėgmė, kelias raitosi kalnų tarpekliais, palei upes. Kartais prašviesėja, prakertame vieną debesų sluoksnį, bet tik tam, kad vėl nertume į kitą.

Taip pasiekiame Teną. O čia šviečia saulė ir šilta, gal net tvanku. Kol pasiekiame viešbutėlį mus jau spėja pakalbinti 2 kelionių gidai. Pasiklausinėję dar keliose vietose apie galimybę iš arčiau pamatyti džiungles išgirstame tas pačias kainas ir labai panašius maršrutus. Nusprendžiame važiuoti į Misahualli, dar arčiau link džiunglių. Misahualli- tai centrinė aikštė su kokion dviem gatvėm. Tik išlipus iš autobuso mus ima šefuoti toks tipas, ant kurio marškinėlių užrašyta "Jonas". Siūlo suorganizuoti valtį, kad mus nuplukdytų į netoliese esančią indėnu bendruomenę, kuri turistams siūlo “autentiškus palmių lapais dengtus namelius su biotualetu” (paprasčiausia lūšna su lauko tualetu už prabangaus viešbučio kainą). Na jau ne, tokių biotualetų mes ir Lietuvoje turime, o ir nuo kaimelio parduotuvės nutolti nesinori:) Tada Jonas mus nuveda į porą šimtų metrų į paupį. Ten stovi gan patriušęs viešbutėlis, bet jame didelės verandos ir tokioje įsikurti būtų buvę visai smagu, nes vieta atoki, po medžiais, prie upės, tik kad šeimininkės nėra, į miestą išvažiavo ir neaišku kada grįš. Jonui rūpėtų, kad mes jo pažįstamus kaip nors finansiškai paremtume, tad ėmė siūlyti plaukti žvejoti. Norit su nakvyne, galima ir su nakvyne, ant laužo žuvį paruoštume, ai kaip skanu būtų. Na, mums nuo tokių šnekų pilvai urgzti pradėjo, teko padėkoti Jonui už paslaugumą, dar kartą padėkoti kiek griežčiau, ir mes jau laisvi. Viešbutėlių pasirinkimas kaimelyje didelis, dabar ne sezonas, tad galima derėtis. Apsigyvenome su dušu, televizoriumi ir net šaldytuvu.

Klimatas- fantastiškas, dieną naktį panaši temperatūra, langai (jei tokie yra) visada atviri, nei uodų ( na, turėtų būti kur nors maliarinių), nei mašalų. Vienintelė priežastis uždaryti langus tai- beždžionės. Jų būrys apsigyvenęs kaimelio aikštėje. Matėm atvažiavusią ekskursiją vietinių vaikučių, tai iš vieno atėmė fotoaparatą. Teko jam pirkti beždžionei skanėstų ir "mainyti" į fotiką. Matėm, kaip pro langą iš greta aikštės esančio namo beždžionė išsinešė lėlę. Šių bandičių net šunys privengia, o parduotuvėlių ir užeigų savininkai ginasi nuo jų vandeniu. Kartą mums bepusryčiaujant viena beždžionė ėmė per daug domėtis mūsų maistu. Gringų(= mūsų) šūksnių ji visai neišsigando, Tomas uždengė sauja bandeles, Jurga- kiaušinius, tai ta begėdė čiupo sauja iš lėkštutės sviestą ir nudūmė.

Tik ir galvoja, kaip kokia kiaulystę iškrėsti.

Nedaug trūko, kad ir atėmę būtų. Nieko nepešę liko nepatenkintos, dandis rodė, urzgė.


Kalniečiai pasipuošę į ekskursiją atvyko. Oi, kaip karšta jiems buvo.

Misahualli vėl pasiklausinėjome, kaip tas džiungles iš arčiau pamatyti. Kai kurie indėnų kaimai yra labai turistiškai nusiteikę, pas save apgyvendina gringus, jiems organizuoja ekskursijas laivu gilyn į džiungles. Kuo daugiau klausinėjom, tuo aiškiau darėsi, kad pirminio, dar niekada nekirsto miško likę visai nedaug ir iki jo nusigauti reikia dieną plaukti valtimi ir dar dieną pėsčiomis eiti, nes viskas, kas prie kelių ir upių jau seniai iškirsta. Turizmo agentūroje radome jauną indėną, jis tik su šortais gulėjo hamake, iš laptopo klausėsi muzikos. Pasirodo, mokėsi net Anglijoje, o dabar grįžo atgal į gimtą kaimą. Apžiūrėjome žemėlapyje galimą maršrutą, kad pamatytume pirminį mišką, kaip minimum reikėtų 4 dienų. Dienai žmogui norėjo 50 dolerių, bet pasiderėjus nuleido iki 40. Vis tik matant kaip aplinkiniai žmonės gyvena, tai dideli pinigai, o kokiam besimojuojančiam mečete aplink bananus gausios šeimynos tėvui, tai pasakiški pinigai. Matyt todėl ir gali sau leisti tokios firmos bosas kad ir visą mėnesį gringų laukti. Viliojo mus toks žygis, bet "laužėmės", o galiausiai suskaičiavę savo dolerius tiek net ir neradom, o važiuoti į didelį miestą su bankomatu ir vėl grįžti atgal, nerimta.

Nusprendėme šiaip po apylinkes pasižvalgyti. O, kad taip dabar turėtumėm dviračius! Vieną pavakarį pėstute nuėjome iki milžiniško medžio, per klaidą, matyt, pjūklo išvengusio. Grįžtant kokia liūtis užklupo! Šlapi prisiglaudėme tokioje pašiūrėje, o ten vietiniai tarantulo jauniklius apžiūrinėja... Kitą dieną kiek pėsti, kiek autobusu pasiekėme kažkokį parką, ar tai pažintinį taką. Skraido sau drugeliai delno dydžio, žydi gėles. Smagu. Grįžtant vėl kokia liūtis užklupo! O vietiniai tokiu atveju banano lapą ant galvos, ir vis sausiau nors kiek.


Tik pusė medžio į objektyvą tilpo.


Smarki, bet dažniausiai trumpa liūtis.

Takelis parke.



Ir Tomas bando nuo lietaus po lapu slėptis...
Banos- kitas taškas sustoti ir apsidairyti. Ekvadoras yra labi įvairus. Pavažiuoji, atrodo, ne tiek jau daug kilometrų į šoną, o klimatas stipriai pasikeičia, nes dabar esame rytiniame Andų šlaite, ir pakilus aukštyn į kalnus, oras vėsta, lietus (o dabar lietaus sezonas) darosi visai nemalonus ir šaltas. Į Banos žmonės važiuoja, kad pasiturkštų terminiuose baseinuose, bet mes jais taip ir nesusigundėm. Pasivaikščiojom po kalnuotas apylinkes (jei nelijo, tai debesys viršugalvius brūžino), paragavom šviežių cukranendrių saldumynų (saldu, kad net dantis gelia) ir išdūmėm toliau.


Banos nuo kalniuko.


Iš cukranendrių spaudžia sirupą, o iš jo gatvėjė, na gerai, būkim sąžiningi, tarpduryje, ant kablio, minko saldžią masę, čia pat ją pakuoja ir pardavinėja.

Cuenca miestą "apžiūrėjom" per vieną vakarą. Visai smagus senamiestis, turi savitą aurą, toks europietiškai pažįstamas, ir gatvės, ir bažnyčios.

Bet mes ne mėnesiais, o dienomis skaičiuojame laiką iki skrydžio į Lietuvą. Esam pilni jėgų, tad kuprines tik švyst ant pečių ir lekiam tolyn :) Loja, čia persėdam į kitą autobusą ir jau Zamoroje.

Zamoroje vėl mėgaujamės tuo pasakišku oru. Šilta, langai atviri, jokių mašalų, judi, lyg nesvarumo būklėje plaukiotum. Pavakare nušniokščia lietus. Tiesa, drėgmės daug. Viešbutyje persikrauname kuprines, paliekame dalį daiktų ir išeiname trim dienom į Podocarpus nacparką. Kaip smagu vėl atitrūkti nuo miestų, miestelių, žmonių, autobusų, kioskų... Su gardaparkeriais pasiderėjus sumokame per pus mažiau nei gringai, bet vis tiek daugiau nei vietiniai. Nors bilietus atplėšė gringiškus. Nėra čia jokios apskaitos, akivaizdžiai nėra. Paaiškėjo, kad palapinę pasistatyti kainuoja tiek pat, kiek namelyje apsigyventi (aišku, vėl sukčiauja, didmeistriai), na bet 3 dolerius nakčiai dviem už tvirtą stogą galim ir sumokėti. Radom čia pagaliau ir medžių, didelių kaip dinozaurai, ir krioklių, ir maudėmės upėje, ir stebėjom, kaip skruzdėlės už save žymiai didesnius lapus magistralėm transportuoja. Smagu būtų ilgėliau ir detaliau visa tai apžiūrėti.

Kelias link Podocarpus parko prie miestelio...

...ir nuo jo nutolus.









Medžiai, kaip dinozaurai, tai ir lapai jų nemenki.


Šitas lentas kalnuotose ir sunkiai prieinamose vietose išpjovė su benzininiu pjūklu. Mums suabejojus, ar taip įmanoma, žmogus užsikūrė suklerusią "drūžbą" ir parodė. Liuks!

Ten tolumoje Tomas pliuškenasi.

Tomas skruzdėlių greitkelius tyrinėja.

Šioje nuotraukoje įmanoma įžiūrėti skruzdėles nešančias lapus. Skruzdėlių kelias dviejų juostų, eismas tvarkingas :)

Zamora, Loja, naktinis autobusas į Piurą jau Peru teritorijoje. Kertant sieną, be abejo, reikėjo išlipti ir aplankyti du langelius Ekvadoro ir Peru teritorijose. Prie vieno iš šių kioskų teko visą valandą (nuo 2 iki 3 nakties) laukti, kol atsiras interneto ryšys. Nesinorėjo grįžti į Peru, pereiti tilteliu virš dvokiančio ir pilno šiukšlių upelio. Mus nuolat atakavo kažkokie milžiniški vabzdžiai. Vietoj to, kad skristų į blausiai šviečiančias lempas, jie kabinosi į plaukus, į veidą. O po pasivaikščiojimo po Podocarpus nacparką Jurgos šlapi batai trynė kojas. Nesinorėjo grįžti į Peru, nes kita lankytina šalis jau buvo Lietuva.

Piura- didelis, purvinas, pilnas žmonių ir mašinų miestas. Nusiprausėme rankas ir veidus tualete, Jurgos batai atsidūrė stoties šiukšlių dėžėje, kuprinės ant pečių, per tą laiką, laimei, apmažo įkyrių taksi vairuotojų ir išėjome ieškoti autobuso į Trujillo. Kiekviena autobusų bendrovė turi savo atskirą terminalą ir teko apeiti nemažai, kol radome, ko norime ir už prieinamą kainą. Sėkmingai įsitaisius jau kitos bendrovės laukimo salėje užėjo gerumo priepuolis ir Tomas dar nulėkė pakviesti kartu mumis šią naktį Peru sieną kirtusių korėjiečių. Juos rado jau prie kasos beperkančius bilietus, bet jie iškart susigaudė, kad geriau jau mokėti trečdaliu mažiau, išvažiuoti greičiau ir dar išvengti vieno persėdimo.

Kelias iki Trujillo ėjo per dykumą. Aplinkui smėlynai ir šiukšlės, mažyčiai nameliai, o aplink juos šiukšlės. Tai, aišku, labai subjektyvu, bet mums Peru, kaip nei viena kita matyta šalis, siejasi su šiukšlėmis. O gaila.


Ir kas tokiose plynėse šiukšlinti gali?


Iš Trujillojau mūsų laukė tiesus kelias į Limos oro uostą, bet, kadangi dar turėjome porą dienų laiko, apsiklausinėję, kada išvyksta autobusai į sostinę, patraukėme į Huanchaką, pajūrio kaimelį už 20 min kelio nuo Truhillo. Šitas kaimas buvo išimtis- čia šiukšlės buvo organizuotai išvežamos iš miesto. Miestelis ramus, vienas kitas turistas, vienas kitas banglentininkas, gan daug suvenyrų. Jurgai moteriškė "prie akių" suvėrė auskarus iš kriauklyčių. O papuošalų iš tokių kriauklyčių radome grįžę Utenos parduotuvėje. Na ir darbštumas tų kinų neišpasakytas!Huanchako vizitinė kortelė caballitos- arkliukai, o tiksliau tai būtų iš nendrių surišti riestanosiai laiveliai, kurie ir dabar dar naudojami žvejybai.


Paskutinė vakarienė (tiksliau pusryčiai) viešbutėlyje.
Grįžę į Trujillo maloniai nustembame interneto kavinėje sutikę pažįstamus argentiniečius dviratininkus. Su jais Cusce viename viešbutėlyje gyvenom, o kita argentiniečių dviratininkų pora vakar iš Truhillo tolyn išvažiavo. Carro ir Marco nuo Buenos Airių nuvažiavo iki Meksikos, lėktuvu grįžo iki Rio de Janeiro ir parmynė dviračiais namo. Po kelių savaičių "atostogų" planuoja skristi į Europą ir važiuoti toliau, kol aplink pasaulį apvažiuos.

Bet Truhillyje laukia ir nemaloni staigmena. Autobusų kompanija, su kuria ketinome važiuoti į Limą, atšaukė rytdienos reisus- streikas, bus blokuojami keliai ir draudžiamas eismas. O mūsų lėktuvas išskrenta jau rytoj ryte. Neramu. Visai neramu. Tačiau randam važiuojančių autobusų. Tiesa, jų išvykimo laikas nėra mums parankus, baisu, kad galime nespėti į lėktuvą.

Bet į lėktuvą spėjame. Persėdimas Guayaquilyje (Ekvadore!!!) irgi sklandus. Madride- sklandu, Barselonoje- sklandu.

Leidžiamės Vilniuje laiku nors atrodo, kad per anksti...