Cuzco - Lima - Tumbes (daugiau nei 2000 km autobusu)

Kadangi jau nusipirkome lektuvo bilietus namo, o pamatyti rupi dar daug ka, tad isdaveme dviracius ir sedom i autobusa. Nuo Cuzco kelias leidosi i pakalne link Ramiojo vandenyno. Nebuvo nei gabaliuko tiesas kelio - nuolatiniai serpantinai bei nusileidimai i upes sleni ir vel aukstyn. Vartaisi antrame autobuso aukste kaip koldunas, nes vairuotojai varo nestabdydami ir lenkdami kitus autobusus. Keista, bet is kokio didmiescio visos autobusu kompanijos isvaziuoja i kita didmiesti to paciu metu ir kelyje vaziuoja vienas paskui kita, susirinkdami dar zmoniu is pakeles kaimu. Nuosavu masinu cia beveik niekas neturi, tad visi vaziuja autobusais ar mikriukais ir butinai vezasi kalna mantos. Zmones gyvena visur, kur tik imanoma. Jei tik slaito statumas iki 60 procentu, tai ten butinai augs kukuruzai, bulves, ar glausis koks nusiures namukas. Tad kelias eina istisu miestu, kuris kartais pereina i tankesni ar retesni kaima.

Dviraciai taksi buna krovininiai (kaip siuo atveju) arba keleiviniai.



Motociklai taksi - jau kiek aukstesnis lygis.



Geriausios autobuso vietos - antrame aukste virs vairuotojo - isperkamos greitai. Bet sikart mums pasiseke jas nuciupti. Deja stiklas buvo plautas senokai...






Nusileidus link vandenyno prasidejo dykuma.





Bet net ir si dykuma kai kam Tevyne.

Prie Tumbes miesto, jau visai salia Ekvadoro sienos, ikurtas mangroviu draustinis. Ne draustinyje mangroves visos iskirstos, kad netrugdytu kreveciu fermoms. Praplaukeme valtimi kanalais. Vaizdelis kazkuo primena Lietuvos paupiu karklynus, po dykumu ir istiso kaimo sirdis atsigavo, gamtoje pasijutome. Cia tikras rojus pauksciams, krabams, renkama daug moliusku maistui.

Termitai susikrauste i medi, nes sausos zemes cia kaip ir nera.

Medziai vaiduokliai, saknimis kaip rankomis ramstosi.

Seklos, kaip ir saknys, neiprastai atrodo.