2008 m. sausio 29 d., antradienis

Sveiki,

Aplankeme viena is didziausiu San Rafaelio atrakciju- Atuel kanjona. Zmones cia dazniausiai pramogauja leisdamiesi upe zemyn plaustais, kanojomis, pripuciamais ratais ir pan. Pilna firmu ir firmeliu, kurios nuleis tave upe zemyn kokia tik nori plaukiojimo priemone. Vazuodami prasilenkiame su laimingaisiais jau praplaukusiais upe ir masinu tempemais plaustais, stebime kitus besileidziancius upe zemyn. Tikrai matem, kad butu daugiaiu aventuros (adrenalino) gidas, vairuojantis plausta, samoningai suko ji ratu ir per bangas leido sonu uzpakaliu ir panasiai. Salia upes eina kelias kuriuo irgi smagu pravaziuoti, ka mes ir padareme. Tikrai ispudinga: stacios uolos spaudzia upe i kanjona, uoliena vejo isgairinta, raudonos, zalsvos ir kitokiu spalvu. Upe puosia nendres ir kitokia vesli augalija. Gera jiems cia plaukioti, nes auksciau upe yra uztvanka ir upes vandens lygis visada vienodas. Pro uztvanka pakilus ant kanjono virsaus krastovaizdis pasikeicia: sausa, auga kaktusai, kai kurie aukstesni net uz mane.









Taip zydi agavos, pas mus jas vazonuose augina :)

Vaziujame i kempinga apsistoti. Turizmo informacijos centre pamirso ispeti, kad tiltas per upe tik pestiesiems, kur musu pakrauti dviraciai nelenda. Persistumus dviracius i kita puse privaziaves masiniukas paklause, ar mateme masinas kertant upe, matyt, buna kad ir masina nera lengva pervaziuoti.

2008 m. sausio 23 d., trečiadienis

Sveiki,

Apsistojome ilgiau San Rafael mieste, patiko jis mums. Gatves placios ir pirma juosta tiesiog okupuota dviraciu ir motoroleriu. Dviraciais vazinejasi ir jauni ir seni ir ploni ir stori, nieko nenustebino babulka aplenkusi vidurine linija dvi eiles masinu, stovinciu prie sviesoforo, uzlindusi jiems pries nosi ir rovusi per sankryza degant raudonai. Mieste vyrauja vienauksciai namukai, ir atstumai gan dideli, taigi musu dviratukai cia labai praverte - nuo kempingo, kuriame apsistojome, iki miesto centro 5 km, o kai lankeme vyno daryklas vien mieste susukome 38 km.
Jeigu kas zaidete Cezari, tai miestas tiesiog identiskas. Gatves tiesios ir kertasi viena su kita statmenai, parkai mazi ir juose stovi po skulptura, "po devynis langelius" uzima vyno darykla ir salia esantis vynuogynas, o uz poros kvartalu - alyvuogiu aliejaus spaudykla ir alyvuogynas. Stovi jie ne bet kur, o tik derlingoje ir drekinamoje zemeje. Namukai balti ir dengti cerpemis (pirmas lygis).

Cia aisku dar ne garsioji Mendoza bet vyno gamyklu cia vadinamu bodegomis yra nemazai. Kelias aplankeme ir mes. Pirmas ispudis didelis. Talpyklos po 30 tonu pilnos vyno, rusiai su brestancio vyno backutemis, sampano gamyba.
Pirmoji aplankyta "Bianchi" bodega moderni, uzsiimanti daugiausia sampano gamyba. Talpyklos plienines, visur nauja ir modernu. Suzinojom, kaipgi tas sampanas gaminamas: surauginus vyna, jis ispilstomas i butelius, vel pridedama mieliu ir uzkimsus antra kart uzraugiamas, buteliai vis pavartomi, ir kai nuosedos sukrenta i apversto butelio kakleli, jos susaldomos ir butelis atkemsamas, o spaudimas istumia tas nuosedas. Kad nebutu po puse butelio, dapila vyno :) Ir tik dabar, kai viskas pagaminta, kad gautu saldu sampana prideda cukraus ir uzkemsa graziu kamsciu.
Antra aplankyta "La Abeja" visai kitokia- pastatyta 19 amziuje ir nelabai pasikeitusi. Vynas laikomas skliautuotuose raudonu plytu rusiuose, tvyro raugo kvapas, prabinzina katinas, saleja kur parduodamas ir ragaujamas vynas kaba paveikslai.
Tos uogos virsuje - alyvuoges, kuriu spaudykla irgi aplankeme. ne taip ispudinga kaip vyno bet vistiek idomu, labiausiai patiko moteriskes, kurios rankomis pilsto, uzkimsineja ir fasuoja i dezutes aliejaus skardines.
Prie visu siu ganyklu yra parduotuves, kur gali nusipirkti patikusios produkcijos. Vynui atsispyreme, bet alyvuogiu su prieskoniais vis tik nusipirkome :)








2008 m. sausio 21 d., pirmadienis

Sveiki

Netiketai baigesi miskai, ezerai ir upes, todel netiketai patys sau nutareme pavaziuoti tolyn i siaure autobusu. Tiesiog pamatyti norisi dar daug, o atstumai cia vis tiktai milziniski. Nuo super turistinio miesto San Martin de los Andes dar pamyne dvi dienas sedome i autobusa atvaziavome i San Rafael miesta.

Gal ir gerai padareme, nes kelias is pradziu driekesi per galima sakyti pusdykume su retomis oazemis, vazdai didingi, bet tiek dideli ir letai besikeiciantys, kad ir per automobilio langa gali puikiai jais geretis. Toliau kelias pasuko i pampa, kuri kaip visada lygi ir monotoniska.






Dar karta apie sunis.
Neitiketinai ramus, atsipute, ir dideliais kiekiais. Visa nakti nesupratome kas ten krebzda prie palapines.



Pirmosios tikros, augancios ne parke palmes :)

2008 m. sausio 14 d., pirmadienis

Sveiki,

Pradejom ¨PanAmericana¨ nuo pacios pradzios. Tas kelias, kuriuo pervaziavome Chiloe sala ir vaziavome toliau taip vadinamas todel, kad kitas to paties kelio galas yra Aliaskoje. Ant sito kelio mus ir uzklupo naujieji metai. Atsventeme kartu su Jumis, tai yra 7 val vakaro. Pas gerus zmones, kurie, paprasius leisti pasistatyti palapine ju sode, uzleido visa baigiama irengti namuka.

Vel artejame prie kalnu, is tolo galima pamatyti vulkanu snieguotas virsunes, tikrai ispudinga. Jie stovi atskiri gerokai virsydami savo auksciu aplinkinius kalnus. Vaziavome palei trecia pagal dydi P. Amerikos ezera bangos kaip pas mus Baltijoje tik vanduo gelas. Cia prasidejo turistiniai rajonai, pakrantese stovi daug vasarnamiu, kaviniu priklausanciu vokieciams imigrantams, kurie cia sudaro vos ne dauguma gyventoju.

Sukame link Argentinos, kirsime Andus. Kelias veda per nac. parkus, ju daug ir Cileje, ir Argentinoje. Yra daug neaukstu, bet vaizdingu kriokliu. Nakvynei sustojome pries muitine ir, pasirodo, kad gerai padareme, nes tarp Argentinos ir Ciles pasienio postu 43 km, per kurius dar reikia kirsti daugiau nei 1300 m pereja. Musu lauke smarkiai isreklamuotas, kaip vienas graziausiu P. Amerikos keliu, Ruta Siete Lagos - Septyniu ezeru kelias. Realiai, pasirode, kad nera jis kaskuo iskirtinis, tik didziu turistu srautu ir ju keliamomis dulkemis. Ir dviratininku siame kelyje sutikome daugiau nei per visa likusia kelione. Nieko nepadarysi, sausis ir vasaris cia pats atostogu ikarstis. Vasara tai vasara, bet kai dvi dienas kalnuose lijo, o trecia pasnigo visai nejuokinga.

Nepavyksta pavaziuoti Carretera Austral- pietiniu keliu- taip toli, kaip norejome. Si kelia vietomis kerta ilgi fiordai ir vienintele susisiekimo priemone tampa keltas. O keltas, deja, kursuoja tik nuo sausio 3 iki vasario pabaigos. Laukti 11 dienu? Mes nusprendziame keltis keltu i Chiloe sala, o is ten zemynas jau visai cia pat.

5 valandos keltu ir mes atsiduriame Quellon uoste. Labai daug valteliu ir zveju kateriu, ivairaus plauko keistuoliu, valkatu ir kitokiu civilizacijos paveiktu zmoneliu.Pati sala is pradziu padare gan lietuviska ispudi: kalneliai, miskeliai, pievos, bet pirmas ispudis buvo klaidingas. Kalneliai, pradejus minti dviracius, nebeatrode lietuviski, per daug status ir ilgi, pievos pelketos, o namai statomi ant poliu. Siaip Chiloe garsi savita architektura ir mitologija. Patagonijoje baznycia nesiskiria nuo paprasto gyvenamo namo, o cia jos itrauktos i Unesko sarasa. Mums jos atrode tokios kaip Lietuvos kaimeliuose :)

Mums didziausia ispudi padare Castro palafitai- namai ant poliu, pastatyti pakranteje taip, kad nuo vienos namo puses gali valtele per potvyni isplaukti, o prie kitos seimininku dzipas stovi.
Sala garsi savo juros gerybemis ir zuvimi ir tarsi butu privalu ju cia paragauti. Mes tiek prisiuosteme zuvies dvoko, kuriuo persismelkusi visa sala, kad nepajegeme.