Sveiki,

Po paskutines musu zinutes buvo daug ko iskyrus interneta.

Isvyke is Los Antiguos daugiau nei100 km mynem nuostabiu kalnu keliuku, piesiamu toli grazu ne visuose zemelapiuose. Nuo 200 m virs juros lygio pakilome iki 1500 m. Pradzioje kelias kilo pro sausa plyne. Augo keli krumai, nedgi zydejo, bet nuo minties, kad aplinkui vandens nera, eme troskulys. Netgi prisiminem vieno japono zodzius, kad zmones mirsta ne is troskulio ar alkio, bet is baimes.Mes, tiesa sakant, vaziavome tarp dvieju upiu, bet jos buvo toli ir gilai irezusios savo vaga kanjonuose. Kylant aukstyn vaizdas pasikeite. Grazu nepaprastai. Tokiose vietose vienuolynai stovi. Kalnai, slenis, upelis, yra erdves mastymui... Kelias iki perejos kilo ir leidosi . Atrodo stabteli lygesnele vietoje kvapui atgauti, atsigrezi atgal, o ten kelio nematyti - taip staciai krenta zemyn. Ant perejos - akmenys, sniegas, ziemiskas vejas. Musu apzureti atskrido keli kondorai, dangaus fone pasirode guanakai.

Nuo Bajo Caracoles (zemeapyje pazymetas kaimelis turintis apie 15 namu ir 50 zmoniu) vienintelis kelias suka tolyn nuo kalnu. Iki kito panasaus kaimelio 350 km pampa. Tyru tyrai. Cia is tiesu supranti, ka sis zodis reiskia. Sesios dienos begaliniu lygumu, kur ne kur styro dygliuotas kupstas, akmuo - zodziu, tikras menulio lansaftas. Matai kelio posuki uz 20 km, bet mini iki jo puse dienos, nes veajs cia pucia stipriai, nepaliaujamai ir, kaip taisykle , is priekio. Paskutines dvi dienas pute taip, kad ne tik vaziuoti, bet ir stumti dvirati sunku. vaikstai pasvires i vejo puse, kartais sau netiketai padarai kelis zinksnius i sona, o noredamas ikvepti atsisuki pavejui.

Kelione ir cia pateikia maloniu staigmenu. Tik sustok minutei noredamas nueiti i "pampa" ir staiga isdygsta visureigis, du vyrukai su videokameromis puola filmuoti tave ir tavo dviracius yvairiausiais kampais ir rakursais, o dar vienas grazuoliukas spaudzia desine ir praso keleto minuciu interviu. Kuriamas dokumentinis filmas apie 40 kelia (Ruta 40) ir tokie "crazy" dviratininkai sutikti viduryje "nothing" idealus kadras tokiam filmui.

Kai vakarejant lygiame horizonte pamateme taska, supratome, kad ten ir nakvosim. Tas taskas pasirode besas kelininku vagonelis ir mes paprase pasistatyti palapine vagonelio uzuovejoje gavom ne tik uzuoveja, bet ir mates, erienos ir vistienos kepsni su bulvemis, raudono vyno ir pokalbi su dviem kelininkais.

Sesios dienos pampos iki Tres Lagos, dar 130 km ir mes atmynem i El Chalten, nacionaline Argentinos trekingo sostine. Vel medziai, kalnai, upeliai, ir pauksteliai... Cia mes ir atsipusime.

El Chalten isikures 1985, vien tik turistu pinigeliais gyvas, ta byloja kad ir interneto kainos: Puerto Madryne mokedavome 2 pesas cia 12 pesu valandai. Tad nuotrauku teks paluketi :).