Cuzco- Machu Picchu- Cuzco

Cuzco- labai grazus miestas, inku stayti namai ir gatves susijungia su ispaniska architektura. Nieko keista, kad Cuzco dar vadinamas Pietu Amerikos gringu sostine, nes paziureti yra i ka, o ir pilna firmu ir firmeliu kurios siulo isvykas, ekskursijas ir kitas pramogas.

Pagrindine Peru atrakcija- Machu Picchu. Kaimelis, is kurio galima aplankyti siuos griuvesius susisiekia su pasauliu tik traukiniais, nes kelio iki jo nera. O monopolistas Perurail plesia siaubingus pinigus uz nieka. Todel nepasidaveme kapitalistu ismonems ir pavaziave autobusu iki paskutinio kaimelio, kur baigesi kelias, likusius kilometrus nuejome begiais.

Patys griuvesiai labai turistiniai, fotogeniskai atstatyti ir sutvarkyti, bet viska lemia vieta. Tokiu nuostabiu kalnu, kurie supa griuvesius tikrai sunku surasti. Taigi nors bilietas kainuoja apie 100 litu, nesijauteme isleide pinigus veltui.

Pasitikome saule svarbiausioje inku saules sventykloje.





Vaizdas i Machu Picchu nuo Wayna Picchu kalno (to, kuris matosi uz griuvesiu).


Inku laiptukai nera labai patogus gringu kojoms.

Pakeles koplytele.

Festivaliai, paradai cia yra megstami kiekviename kaimelyje, bet tokio puosnaus ir, sakyciau, prabangaus festivalio kaip sis Cuzce dar neteko matyti. Kaukes viena kita lenke puosnumu ir ismone. Sokejai stengesi is visu jegu, kuriu jiems reikia tikrai nemazai, nes kolona sokdama turejo nuzygiuoti 10 kilometru. Pirminis siu paradu tikslas buvo religinis, bet paprastam lietuviui sunku suprasti Viespaties garbinima devint velniu kaukes ir paselusiai sokant.

La Paz- Copacabana-Puno-Cuzco

Sveiki,

Taigi sedome i autobusa ir per nakti atidumeme i La Paz, Bolivijos sostine. Is dziungliu vel uzkilome i altiplana, nuo 200 metru virs juros lugio iki 3600. Kai isedome i autobusa buvo silta, temperatura labi komfortiska, nei per karsta, nei vesu, o islipus is autobuso sesta valanda ryto La Paz puoleme ieskoti kepuriu ir pirstiniu. Daro klimatas didele itaka zmoniu gyvenimui. San Borjoje gyvenimas tekejo ramiai, zmones juokavo gatvese, o La Paze akivaizdus lekimas, skubejimas, zmones susitrauke ir isisupe i striukes. Na, cia gal dar ir didmiescio sindromas. Per greitai pabegom mes is dziungliu!!

Kelias neasfaltuotas, labai kalnuotas ir is karto nusprendem nekilti i La Paza dviraciais. Kai susizinojom autobuso kaina, supratom, kad tiesioginis naktinis autobusas kokius tris kartus pigiau, nei vaziuoti tris dienas atskirais autobusais ar sunkvezimiais (o tuo paciu ir geretis vaizdais). I San Borjos stoti atvaziavome gerokai per anksti, tad iseje ant pagrindinio kelio greitai susistabdeme dzipa iki kito kaimo uz 60 km. Tokios sekmes paakinti tranzavome toliau, o tai daryti gan patogu prie kiosko, kur sustoja sunkvezimiai ir susimoka keliu mokesti. Deja, visi sunkvezimiai buvo stipriai pakrauti medienos ir musu dviraciu nenorejo imti. Taigi, taip sulaukeme "savo" autobuso. Autobusas pasitaike geras, zmonems skirtas antras aukstas, o i pirmaji salia musu dviraciu (staciu!) tilpo galybe maisu, kiaules, antys. Pakeliui paememe viena zmogu net su 9 dideliais maisais, o pries La Paza is bagazines isstume normalu motocikla! Kelias nuolat kilo arba leidosi, vingiavo kalnu karnizais. Idomu, kad situo keliu kylancios masinos link La Pazo i kalna visada vaziuoja vidiniu kelio krastu. O kelias tikrai neplatus. Nakti mateme, kaip vienas is dvieju vairuotoju buvo islipes is autobuso ir "vairavo" ji is lauko. Vienoje kelio puseje uola, kitoje - nematyti kas. Autobusas patobulintas, turi sviesas apsvieciancias ratus, kurias ijungia, kad matytu, ar kuris ratas jau nekaba virs skardziuko. Bilietas tikrai buvo pigus, net juokavom, ar tikai nusipirkom iki sostines, o ne iki kokio kalnu posukio. Bet (deja) buvo tamsu ir nieko nematem (nes miegojom).

La Pazas, kaip vienos is Pietu Amerikos saliu sostine, yra mazas, turi tik apie 900 000 gyventoju, kai tuo tarpu Lima su priemiesciais apie 9.3 milijono, o Buenos Aires 13 milijonu gyventoju. Padeti "pataiso" El Alto, miestas su 600 000 gyventoju isikures ant kalno slaitu, supanciu Pa Paza. La Pazo centras yra pacioje dauboje, o kylant i virsu mazeja kainos ir, naturalu, gyventoju pajamos. Dvi dienas pasivaikscioje turistu takais sedom ant dviraciu ir mynem 12 km, kol uzkilome i El Alto (jau 4000 metru virs juros lygio). O ten vire gyvenimas! Pagrindine gatve is akies ziurint galetu tureti kokias 4 eiles i viena ir 4 eiles i kita puse. Juostos, aisku, nesuzymetos. Visos keturios sausakimsos mikriuku, pypuojanciu ir nardanciu is eiles i eile. Zmones ilipa ir islipa kur papuola, net jei tai ir pati kairiausia juosta. Na ir taip dar 6 kilometrus. O paskui pasimate altiplanas su neaprepamais laukais ir tolumoje kysanciais snieguotais kalnynais.

Pakilom siek tiek i kalniuka ir... pasimate auksciausias laivuojamas pasaulio ezeras Titicaca (3800 metrai virs juros lygio). Kelias labai grazus, nors ir banguotas. Nakvynei palapine pasistateme prie Aimara indenu namuko, visai ant ezero kranto. Bendraujant paaiskejo, kad net ir sitame aukstyje bulviu uzauga du derliai!

Isla del Sol (Saules sala) - viena is atrakciju turistams, kuriu Copacabanoje gausu. Nuplaukus i sala tikrai buvo smagu pasivaikcioti, nes vaizdai nuostabus. Tik pinigu rinkejai kiek erzino. Prisispauzdine bilieteliu ir renka pinigus uz griuvesius, uz takeli pietineje salos dalyje, uz takeli siaurineje salos dalyje, tai parama vietos bendruomenei, tai uz laiptelius. Mes susimokejome tik vienoje vietoje, kitur grieztai atsisakius, pries mus nebuvo imtasi jokiu priemoniu :)), matyt, tos rinkliavos nera visai legalios, o iformintos kaip savanoriska parama. Kur daug turistu, ten dar daugiau visokiu lupikautoju.

Siena i Peru kirtome labai lengvai. Is esmes niekas nepasikeite, tik laikas (viena valanda atgal) ir valiuta. Peru naujoji sole yra kiek stambesnis pinigas nei Bolivijos bolivianas, o kadangi kainos, kaip ir Bolivijoje, yra daug kur apvalinamos ( 1 sole, 1.5 soles, 2 soles etc) tai tai, kas Bolivijoje kainavo 2 Bob (=64 Lt centai), Peru kainuoja 1 sole (80 Lt centus). Varganai gyvena zmones, juos peni ezeras ir ne itin derlingi laukeliai, kurius idirba labai jau primityviomis ir neefektyviomis priemonemis.

Titikakos buriniai laiveliai

Pablo - labai ukiskas berniukas. Kol mes vireme vakariene ant savo primuso, jis is eukalipto lapu susikure lauzeli netoliese, is musu pasiskolino skardine nuo konservu, prisipyle ezero vandens, pasisildi, dar jam reikejo arbatos ir cukraus...

Vietines moteriskes nors ir labai fotogeniskos, bet fotografuotis bijo. Todel ir nuotraukos is toli ir is nugaros...

Tolumoje Copacabana

Saules sala. Anot legendu, visa kas gyva kilo is cia.

Pakrantes stipriai apgyvendintos ir isnaudojamas kiekvienas zemes lopinelis.

Titikakos ezere upetakiai priversti sparciai daugintis ir augti aptvaruose.

Totora nendres.

Trinidad - San Borja - La Paz (230 km dviraciais ir apie 300 autobusu)

Atplaukeme i Trinidad, Beni regijono sostine. Nors dar iki pacios Amazones toli, taciau cia Amazones baseinas. Vandens karalija. Cia tarp 100 ir 200 m virs juros lygio is vis ima nuostaba, kaip vanduo nuteka iki Atlanto vandenyno. Upiu nuolydis toks mazas, kad aplink pilna pelkiu, lagunu, protaku ir be valties cia neisivaizduojamas gyvenimas.

Tiesa, paciame mieste karaliauja motociklai ir motoroleriai. Yra net motociklu taksi. Vaziuodami i Trinidad svajojome, kad cia vaisiu prisivalgysime iki soties, bet teko nusivilti. Mes taip ir nesupratom, kodel cia tropiniu vaisiu beveik nera, o obuoliai, vynuoges ir bananai akivaizdziai atvezti is kazin kur ir uz siaubinga kaina. Altiplane, kur visai niekas neauga vaisiu buvo daugiau ir tikrai ne brangesniu. Ko galejome nusipirkti, tai mobiliaku ir pasipildyti telefono saskaitas, nes po kioska stovejo kas 50 metru. Ir saligatviai paliko ispudi. Susidare ispudis, kad nusitiesti saligatvi prie savo namu- kiekvieno gyventojo pareiga, o gal privilegija. Tai ir nusitiese kiekvienas pagal savo galimybes. Prie vieno namo - plyteles, kito namo teritorijoje saligatvis yra kokia 10 centimetru zemiau ir cementuotas, prie kito tik ismintas takelis.

Isvaziavus is Trinidado teko keltis valtimi ir keltais tris kartus kol suradome kelio pradzia, bet dar ilgai vaziavome pylimu, aplink kuri driekesi pelkes. Bet kiek pauksciu! Tiek vandens, tiek plesriuju, ir mazu, ir dideliu, ir reksniu ir ramiai ciulbanciu.

Pakankamai sudetinga masina kirsti Mamore upe ir prie jos esancias slapynes, nes nuo kelio pabaigos iki tos vietos kur vel galima vaziuoti masina laukia keli persikelimai. Mes irgi kelemes tokiu keltu, o kita atkarpa jau iveikeme valtimi.

Keliu per diena pravaziudavo tik keli automobiliai, tad krokodilu ramybe trikdem tik mes. Toli eiti niekur nereikia, fotografavome tiesiai nuo kelio.

Kelias buvo neasfaltuotas, daugelyje atkarpu tik dvi vezes. Aplinkui ganesi daug galviju ir tie galvijai galvijiskai subjauroja kelia. Tokios karves man aksciau asociavosi su Azija, o, pasirodo, Bolivijos dziunglese ju istisos kaimenes, kurias vaiko holivudiski kaubojai.