Yotala - Sucre - Cochabamba 385 km.

Is Yotala miestelio nutareme pasukti i sona nuo pagrindinio kelio ir pasigrozeti, anot Lonely Planet, vienu graziausiu Bolivijos krastovaizdziu. Isvaziave pro vartus perbridome nedideli upeliuksti ir ememe vaziuoti (maziau) ir stumtis (daugiau) dviracius i kalna. Tikrai buvo staciu vietu. Vidutinis dienos greitis sieke 5,4 km/val. Kelias buvo grazus, bet deja tik 12 km. Toliau kelias ejo tik Lonely Planet zemelapyje. Su vietiniais bendraujant paaiskejo, kad jie, zinodami takelius, gal per 8 valandas ir nueitu i Quila Quila kaimeli (is kurio mes planavome pestute aplankyti Malargue kaima, esanti ugnikalnio krateryje), bet su dviraciais ten nusigauti niekaip nepavyks - kalnas. Beje, ta kalna mes jau is tolo apziurinejome, bet vis tuo nelemtu zemelapiu tikejome. Teko sukti atgal, o rupejo paziureti i Jalqa indenu bendruomene, kurie, anot LP, issiskiria savitu namu statybos budu bei drabuziais. (O gal tai irgi LP klaida!)

Apacioje liko Yotala miestelis.

Sucre - buvusi Bolivijos sostine, laikoma vienu graziausiu salies miestu. Balti tinkuoti namai su galerijomios ir raudonais stogais - isskirtinis bruozas. Vyrauja kolonijinis stilius, gatves gan erdvios. Daug jaunimo, nes mieste yra prestiziniu laikomas universitetas. Turgus, kaip ir visur, irgi gausus ir gundantis savo vaisiu gausa. Kaip tik cirimojos sezonas.

Dviraciai ilsisi viesbutuko vidiniame kiemelyje.

Centrine aikste, salia kurios mes ir gyvenome.

Kelias tarp Sucres ir Cochabambos nenusileido vaizdingumu.

Pakeliu uzsukome apziureti Incallajta griuvesiu. Si kart staytu paciu inku. Tik neilgai jie sia tvirtove dziaugesi, nes pasistate ja tik simtmetis iki barzdotu blyskiaveidziu atvykimo. 22 kilometrus nuo pagrindinio kelio myneme akmenimis gristu vieskeliu, atsikratem ne tik uzpakalius, tokio blogo pagrindo vaziuoti dviraciu dar nebuvome mate. Tad pusiaukeleje nusprendeme savo bagaza palikti pakeles sodyboje. Seimininke ne tik priglaude musu manta, bet ir cicia pavaisino. Pasirodo, cicia labai panasi i musiska gerai surugusia gira tik is kukuruzu.

Grizus mielai leido pasistatyti palapine savo kieme. Palapines statymo procesa stebejo visi: vyras, zmona ir penki ju vaikai. Matesi, kaip jiems idomu. Moteriskei labiausiai patiko musu primusas, bet kai suzinojo, kiek jis kainuoja (kaina sumazinom kokius 3 kartus)... Mums parodyti atnese savo austu marsku. Spalvos ryskios ir sodrios. Kol kalbejome, moteris visa laika verpe vilna. Ant vienos rankos guli vilnos tumulas, is jo pesa siula ir, atrodo, kad siulas pats sukasi ant verpstes, taip mikliai viska daro. Tarp kitko, mateme daug moteru einanciu su reikalais ir tuo paciu verpenciu. Vyras, kramtydamas kokos lapus, pasigyre, kad yra buves net Buenos Airese. Pasiulius nusifotografuoti moteriske iskart pasislepe o vyriausia dukra uz visus atsake "ne". Gerbeme ju isitikinimus, tad nera nei vienos nuotraukos su sia miela Quechua indenu seima.

Ar galite patiketi, kad cia bulviu trys derliai nukasami! Mateme, kaip viename lauke bulves kase, o kitame jau sprindzio didumo daigai augo.

Gal ne kiek patys griuvesiai, bet ju vieta ispudinga. Grazus vaizdai i derlingus kalnu slenius ir tiesiog mistiskas krioklys, kur tik ir lauki, kad laiptais nusileistu koks elfas.

Sveiki,

Potosi-Sucre 165 km.

Nuo Humaumacos (Argentina) iki Potosi gyvenome 13 dienu virs triju kilometru virs juros lygio. Reikia pripazinti, kad oro truko. Kalnuose oro trukuma priimi naturaliai, o cia dideliu kalnu nesimate, vaziavom altiplanu ir druskos ezeru, gyvenom miestuose, uzsiimem iprasta veikla, o palipi laiptais - uzdusti, paeini gatve kiek greiciau - uzdusti, miegi, valgai - vis tas oro trukumas jauciasi.

Is Potosi vaziuoti dviraciais buvo malonu: ir vejas palankus, ir asfaltas, ir i pakalne. Nei Argentinoje, nei Bolivijoje dar neteko vaziuoti tokiu agrariniu krastovaizdziu: kur tik imanoma augo kukuruzu ar javu laukeliai, kai kurie labai jau itartinai pasvire :) Nieko keisto, kad tokie ploteliai dirbami rankomis, kur ten traktoriui ivaziuoti. Nupjautouse ploteliose moterys gane avis ar ozkas, koks jautis kur ne kur matydavosi. Sunku butu rasti vieta, nuo kurios nesimatytu kokia molio trobele, o prie jos krutejo zmones.

Yotala - vienas didesniu miesteliu, labai senovinis. Miestas apjuostas siena, gatves gristos akmenimis, namu stogai dengti cerpemis, sienos kai kur tinkuotos. Is miestelio galima isvaziuoti tik per vartu arkas. Baznycia sesta valanda ryto ima skalambinti varpais itartinas melodijas. Is vakaro kaip tik buvom apziureje evakuacijos plana centrineje aiksteje, tai varpams nesiliovus kokias tris minutes net emem galvoti, per kuriuos cia vartus mums reiks begti. Bet, pasirodo, toks itartinas skalambijimas - miestelio tradicine pramoga.

Sveiki,

Atvaziavome i Potosi.

Legenda pasakoja, kad vietinis inkas ieskojo pasiklydusios lamos, nakciai susikure lauza ant Potojsi kalno ir ryte pastebejo issilydziusia sidabro gysla. Ismanantys zmones sako, kad si legenda visai is pirsto lauzta, nes sidabras lydosi zymiai aukstesneje temperaturoje. Kaip ten bebutu, indenai savo ar ne savo noru atvede prie sio kalno ispanu konkistadorus, kuriems tai buvo nors ir ne El Dorado, bet turtu turtas.

Miestas prie sio kalno ikurtas 1554 metais ir penkis simtmecius isvezta tiek sidabro, kad butu galima nutiesti sidabrini tilta iki Ispanijos ir dar uztektu sidabro tuo tiltu gabenti. Miestas 17 amziuje buvo vienas didziausiu pasaulyje ir jame gyveno 200 tukstanciu gyventoju. Kadangi tai buvo klestejimo lakotarpis miestas statesi grazus, prabangus, turintis net 80 baznyciu. Dabar visa ispaniskoji miesto dalis yra saugoma UNESCO ir yra gerai issilaikiusi.

Serro Rico-turtu kalnas- sio miesto ikurimo priezastis, palaiminimas ir prakeikimas.

Bet turtai pareikalavo 10 milijonu zmoniu- daugiausia indenu ir Afrikos vergu- gyvybiu. Net ir dabar, kai atrodo mechanizuotas darbas zymiai efektyvesnis, kasyklose dirba zmones, kastuvais, kirtikliais ir panasiomis primityviomis priemonemis isgaunantys cinka ir sidabra.

Su ekskursija aplankeme kasyklas ir mes. Gide pabreze, kad tai nera turistine isvyka, o socialinis vizitas, nes kasyklos tikrai ne zoologijos sodas. Tai ir pajauti tik iejes i kasykla ir pamates kaip dirba slapi nuo prakaito vyrai, kai turi prisiploti prie sienos, kad praleistum vezimeli pilna rudos, sumiama triju kalnakasiu, kuris, atrodo, piktybiskai posukyje nusoka nuo begiu ir trys vyrai turi vel uskelti virs 200 kg sverianti krovini.

Is pradziu sustojome kalnakasiu turguje, kur susipazinome su kalnakasiu naudojamomis darbo priemonemis: kokos lapais, cigaretemis, 96 % spiritu, dinamitu. Is pradziu "darbo priemones" kele sypsena, bet apsilankius kasyklose supranti, kad gal tai ir yra, kas padeda istverti tas pragariskas darbo salygas, kurios per simtmecius niekuo nepasikeite. Priimta kalnakasiams nunesti lauktuviu. Nupirkome kiekvienas po bambali vaisvandeniu, nes kalno gilumoje labai karsta ir norisi gerti. Is pradziu sios lauktuves atrode nesusipratimas, bet pamaciuos tokias darbo salygas bendrakeliaiviai atidave net sau atsigerti nesta mineralini.

Sako, kad koka po triju valandu pakeicia skoni. Pagal tai kalnakasiai orientuojasi, kiek valandu dirba. Dar sako, kad koka bai eukalipto cigaretes siek tiek susilpnina neigiama dulkiu poveiki. Gal ir susilpnina, bet dauguma kalnakasiu mirsta po 15 metu praleistu po zeme.

El Tio lietuviskai tai reikstu dede, taip kalnakasiai vadina sia patamsiu dievybe vengdami istarti tikraji jo varda - Diablo. Ir kiekviena treciadieni ir penktadieni bei tryliktomis menesiu dienomis ateina paukoti jam kokos lapu, uzdegti keliu cigareciu ir kartu su dede isgerti spirito, kad jo sahtoje nepritruktu mineralu ir jis pats sekmingai vel isvystu dienos sviesa.

Priekyje musu gide. Visu kalnakasiu zandai issipute nuo kokos lapu, kurie ne tik filtras nuo dulkiu, bet ir gerai tonizuojanti priemone.

Sveiki,

Rasome jau is Bolovijos. Kad tai kiek kitokia salis nei Argentina pajutome dar ant sienos. La Quiaca miesteli Argentinoje ir Villazon Bolivijoje skiria tik upe. Aptvertu tiltu su maisais ant peciu begiojo zmones. Ka ir jie nese is vienos salies i kita mums taip ir isliko paslaptis. Siu dvieju miestu gyventojai upe kirsti gali laisvai, jiems nereikalingos vizos aplankyti gretima miesta. Tuo mielai naudojasi argentinieciai, einantys i Bolivija apsipirkti ar tiesiog pavalgyti, nes ten viskas perpus pigiau. Gatves Villazon primena Lietuvos turgu pries 15 metu. Ten gali rasti visko: televizoriu, videokameru, telefonu, batu, dzinsu, antklodziu ir dar daug ko kito. Musu sie daiktai nelabai domino, bet maisto prekystaliai padare gera ispudi. Visko, palyginus su Argentina, daug ir ivairove dziugina. Moteriske cia pat gatveje kepa empanadas ir jos isperkamos dar karstos. Kita is didelio pyrago gabalo pjausto mazas riekutes ir jas labai megsta tiek vaikai, tiek suaugusieji. Dar kita spaudzia sviezias sultis. Yra moteriskiu su vezimeliais pilnais garuojanciu puodu, gali gauti sriubos ar karsto patiekalo uz visai priimtina kaina. na, mes pro situos prekystalius ir prasinesem. Juokesi vietiniai kai pirkom 12 empanadu ir 10 bandeliu is karto.

Pilnais pilvais vaziuti sunku, tad is Villazon traukiniu nuvykom i Uyuni kaimeli esanti kokie 15 km nuo didziausio pasaulyje druskos ezero. Traukinys pasitaike labai tinkamas mums, dviratininkams, nes ikelem dviracius kaip jie yra, net krepsiu nuimti nereikejo, o be to net papildomai susimoketi nepaprase. Kelias buvo labai vingiutas ir traukinys 300 km iveike "tik" per 10 valandu.

Uyuni miestelis isikure prie didelio gelezinkelio mazgo, ir visus nebereikalingus ir atgyvenusius garvezius isvare tiesiog i puna kur jie iki siol ir rudija. Net sia vieta pavadino graziai uzuot vadine savartynu pavadino "Semeterio de trenes" Traukiniu kapines.

Pagrindine priezastis, ko visi turistai atvaziuoja i si niekuo neisiskirianti miesteli, yra didziausias pasaulyje druskos ezeras, uzimantis 12 tukstanciu kvadratiniu kilometru. Magiska vieta, kiek ivairiausiu rastu ir fakturu atsiskleidzia keiciantis paros metui. Vaziuoji per girgzdancia druska ir niekaip negali itikinti savo siaurietisku smegenu, kad tai ne sniegas. Aukstis ir temperatura tik sustiprina sniego ispudi. Esi iprates, kad druska- tai pakeliai parduotuveje ar ziupsnelis druskineje, o jos cia iki horizonto. I kisenes neprisisememe, bet vakarienei pagardinti tiko. Visi "tikri" dviratininkai tiesiog privalo pervaziuoti skersai sia druskos plyne, kas visai logiska vaziuojant tiesiai i La Paz. Bet mes to nedarem, nes kirtus skersai tektu grizt arba vaziuoti aplink, o musu tolimesni planai yra vaziuoti link Potosi ir Sukre. Ant paties ezero stovi keli viezbutukai pastatyti vien tik is druskos, viena toki, deja jau sugriuvusi, aplankem ir mes :)

Is Uyuni mes vel susigundem pasinaudoti viesuoju transportu. pasikalbejom su kitais dviratininkais ir jie zvyro, akmenu ir smelio atkarpa nuo Uyuni iki Potosi ivardino kaip tikrai sunkia, stipriai kalnuota. Ir is tikruju, buvo smagu dairytis pro autobuso langa. 200 km autobusas iveike tik per 6 valandas.

Uzkilus ant pirmo kalno tolumoje pasimate druskos ezeras.

Tomas mojuojantis pro autobuso langa ir musu dviraciai ant stogo.



Kelias buvo vaizdingas, bet dairytis pro autobuso langa vis tik yra ne tas pats, kaip matyti vaizda "gyvai" minant dviracio pedalus. Vaziuojant dviraciu gali vaizda sustabdyti, priartinti, pasigereti.